Besibaigiančios gavėnios bruožas – bažnyčiose prie klausyklų lūkuriuojantys žmonės. Juos ten vis sukviečia pareiga prieš Velykas atlikti išpažintį. Toks Katalikų Bažnyčios priesakas įsitvirtino nuo Laterano IV Susirinkimo (1215 m.), kurio nutarimai skelbia:
„Tegul kiekvienas abiejų lyčių tikintysis, sulaukęs metų, kai jau gebės skirti, asmeniškai ir nuoširdžiai bent kartą per metus išpažins visas nuodėmes savo kunigui (klebonui), tegul stengsis pagal išgales atlikti jam paskirtą atgailą ir ne mažiau pagarbiai per Velykas priimti Eucharistijos sakramentą. Tiktai klebono patarimas dėl rimtų priežasčių gali tam tikrą laiką nuo šio sakramento priėmimo sulaikyti. Kitaip jam iki gyvos galvos nebus leidžiama įžengti į bažnyčią, o mirusiam nebus suteikiamos krikščioniškos laidotuvės.“
Vėliau ši nuostata buvo pakartota Tridento Susirinkime, o dabartinis Katalikų Bažnyčios teisynas apibrėžia:
„Kiekvienas protinį subrendimą pasiekęs tikintysis yra įpareigotas bent vieną kartą metuose sąžiningai išpažinti savo sunkias nuodėmes.“ (kan. 989)
Kaip matome ši nuostata nenurodo meto bei kviečia išpažinti sunkias nuodėmes, tačiau ji byloja tik apie minimumą.
Ar visuomenėje, kurioje, kaip pastebi popiežius Benediktas XVI knygoje „Pasaulio šviesa“, „Egzistuojąs tik „santykinis“ blogis. Kas yra gera ar bloga, priklausą nuo padarinių”, nuodėmės dar išpažįstamos? Štai kaimynai lenkai praėjusiais metais atliko reprezentatyvią sociologinę apklausą ir suskaičiavo, kad 74 proc. šalies katalikų bent kartą per metus atlieka išpažintį.
Kiek Lietuvoje įsitvirtinusi ši praktika? Prieš metus portalo „Delfi“ ir Viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai” atliktoje apklausoje buvo tirtas ir katalikais save vadinančių santykis su išpažintimi. Į klausimą „Ar einate išpažinties?“ „Taip, reguliariai“ atsakė 18,2 proc. respondentų, „Taip, tik ypatingomis progomis (artimų žmonių laidotuvės, vestuvės, krikštynos ir pan.) – 45,5 proc., „Taip, buvau vieną –du kartus“ – 21,3 proc, visai šio sakramento nepraktikuoja 14,1 proc.
Bažnyčios aktyvas galėtų pasidžiaugti, kad beveik du trečdaliai pakrikštytųjų yra neapleidę išpažinties, išdrįsta pažvelgti į savo sąžinės užkaborius, praveria juos gydančiai Dievo malonei. Tai – puiki proga įvykti asmenybės perkeitimo stebuklui. Neseniai Šventasis Tėvas susitikęs su, kasmet Apaštališkosios penitenciarijos rengiamų, nuodėmklausių kursų dalyviais, sakė:
„Norėčiau kartu su jumis trumpam sustoti prie deramo dėmesio dažnai nesulaukiančio, bet dvasine ir pastoracine prasme svarbaus aspekto: sakramentinės išpažinties pedagoginės reikšmės (…) Ypač dabartiniais laikais, kai aplink tiek daug triukšmo, išsiblaškymo, bet kartu ir vienatvės, penitento pokalbis su nuodėmklausiu yra reta proga būti tikrai išklausytam. Tuo pat metu nuodėmklausio patarimai padeda tiksliau įvertinti savo veiksmus ir pasukti į dvasinio pagijimo kelią. Neužmirškime, kad daugybė atsivertimų prasidėjo klausykloje.“
Tad popiežiaus rekomendacijos atskleidžia, kad visavertiškam sutaikinimo procesui reikalingos ir geros sąlygos. Visų pirma išpažinčiai svarbu gerai pasiruošti. Tam naudojama įvairaus pobūdžio klausimynai, kurie turėtų padėti pasirengti Sutaikinimo sakramento šventimui. Paplitę sąžinės patikrinimo klausimai pagal naująsias „Atgailos apeigas“ (plg. III. Priedas, p. 165) yra pakankamai sausi bei paviršutiniškai , klausimai pateikiami taip, kad kartais sunku surasti nuodėmės „šerdį“. Tad nenuostabu, kad plinta „alternatyvūs“ klausimynai. Deja, juose būna akivaizdžių perlenkimų. Teko matyti sąžinės patikrą, kurioje kaip nuodėmė moksleiviams buvo nurodytas „Panelės“ žurnalo skaitymas, kitąsyk – pavydas Seimo nariams. Tokios „nuodėmės“ sukarikatūrina blogį ir skatina skrupulus. Todėl vertėtų šias peržvalgas teologiškai apdoroti ir sutelkti į vieną vietą bei drauge su kita medžiaga apie Sutaikinimo sakramentą patalpinti internete.
Kitas aspektas – pokalbis su nuodėmklausiu žmogui yra proga būti išklausytu. Deja, tai sunku kunigams, spaudžiamiems priešvelykinio konvejerio, liturginės rutinos, padaryti. Kur dar kunigo netaktas, skuba, nekorektiški klausimai, kas sukelia traumines patirtis prie klausyklos ir atbaido žmones nuo išpažinties?
Šiuos klausimus turėtume svarstyti, nes išpažintis yra ne teismas, o atpirkimo šventimas. Juk per jį pasijuntame sūnumis ir dukromis Tėvo namuose.
Susiję įrašai:
- KAIP ATLIKTI NORMALIĄ IŠPAŽINTĮ?
- APIE IŠPAŽINTĮ
- AR PRIEŠ SANTUOKĄ BŪTINAS SUTVIRTINIMO SAKRAMENTAS?
- KUNIGO LAIMĖ
- LATVIAI NORĖTŲ, KAD JIEMS VADOVAUTŲ KRIKŠČIONIŠKŲ PAŽIŪRŲ POLITIKAI
