Vos prezidente tapo Dalia Grybauskaitė, išsyk buvo prabilta, kad keičiasi Lietuvos užsienio politika. Tokias prielaidas sudarė ir pati prezidentė, savo inauguracinėje kalboje pareiškusi:
„Pirmiausia sureguliuokime užsienio politikos švytuoklę: tegul tvirtas ir nuoseklus Lietuvos interesų gynimas išstums tik įsivaizduojamą Lietuvos lyderystę euroatlantinėje erdvėje“.
Šiais žodžiais šalies vadovė užgavo kai kurių veikėjų Užsienio reikalų ministerijoje ir Valdo Adamkaus prezidentūros dideles ambicijas. Juk taip buvo tiesiai įvardyta, kad karalius nuogas – apgailėtinai atrodo Lietuvos bandymai uzurpuoti veikimą posovietinėje erdvėje, užmojai sukurti kažką panašaus į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę Europos Sąjungos sudėtyje, santykių įšaldymas su Rusija.
Būtent pastarasis klausimas kelia kone daugiausia diskusijų dabartinėje mūsų šalies užsienio politikoje. D. Grybauskaitė visada deklaravo, kad tie santykiai turi būti pragmatiški. Tokia prezidentės pozicija patogiai Užsienio reikalų ministerijoje (URM) įsitaisiusių vadinamųjų „valstybininkų“ ir juos aptarnaujančių politologų bei žurnalistų buvo apšaukta kone išdavikiška. Nepaliaujamos lieti krokodilo ašaros, kad esą griaunami prezidento Valdo Adamkaus laimėjimai ( vėl gi, ar kartais neįsivaizduojami?) užsienio politikos srityje, nes pataikaujama Rusijai…
Tačiau lieka neaišku, kas yra šis pataikavimas. Ar kad prezidentė rugpjūtį kilusioje vežėjų krizėje paskambino Rusijos prezidentui Dmitrijui Medvedevui? Daug kalbama apie kompensacijas nukentėjusiems nuo sovietinės okupacijos, bet ar realu tikėtis, kad dabartinė Rusija jas išmokės? Pagaliau, ar galima laikyti nuolaidžiavimu Rusijai tai, kad po beveik devynerių metų pertraukos Suomijoje susitiks Lietuvos ir Rusijos aukščiausio rango vadovai?
Kad pokyčiai užsienio politikoje vyksta, neslėpė ir prezidentės patarėjas užsienio politikos klausimais Darius Semaška, neseniai pareiškęs:
„Aišku, kad prezidentės D.Grybauskaitės retorika yra kitokia nei buvusio šalies vadovo, ji pageidauja kitokios retorikos ir iš Užsienio reikalų ministerijos nei buvo laikomasi iki tol. Bet tai tikrai nereiškia, jog atsisakome strateginio tikslo turėti stabilią demokratišką, bendradarbiaujančią, pozityviai besivystančią tarptautinę aplinką“.
Šioje vietoje iškyla ypatingai svarbus URM vaidmuo.
Vieša paslaptis, kad ši ministerija yra vienas atraminių „valstybininkų“ centrų. Buvusiam diplomatijos šefui Vygaudui Ušackui nepavyko šios institucijos apvalyti nuo „valstybininkų“ galios ir poveikio. Tad trintis tarp URM ir D. Grybauskaitės buvo užprogramuota. To priežastimi galėtume laikyti aplinkybę, kad eksministras yra diplomatas, o ne politikas.
Ar situacija keisis atėjus naujam vadovui Audroniui Ažubaliui? Būtent kiek jis imsis ryžtingų veiksmų tramdant „valstybininkus“, tiek jis gali tikėtis sėkmės darbuojantis šiame poste. Tai, kad A. Ažubalis yra politikas, leidžia viltis, kad su šiuo iššūkiu jis susidoros.
Kitas dalykas, jis visada patirs spaudimą iš radikalaus, jį delegavusios Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų partijos sparno, ypač dėl santykių su Rusija. Šiuo klausimu D. Grybauskaitės ir URM retorika negalės skirtis. Pozityviu dalyku reikia laikyti tai, kad dešiniųjų patriarchas Vytautas Landsbergis palaiko prezidentės poziciją, o jo žodis tebėra svarus konservatoriams-krikdemams, nes V. Landsbergio niekas negali apkaltinti puoselėjant simpatijas Rusijai.
Tad naujos Lietuvos užsienio politikos gairės ryškėja. Jas turėtų įtvirtinti ir artėjantis prezidentės metinis pranešimas Seime. Lieka tikėtis, kad naujos kryptys nebus užtušuotos tų jėgų, kurios priklauso praeičiai.
Susiję įrašai:
- MINISTRAS PASITRAUKĖ – PROBLEMOS LIKO
- LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKA IR PEREINAMASIS LAIKOTARPIS
- DĖL KOKIOS UŽSIENIO POLITIKOS LIEJAMOS KROKODILO AŠAROS?
- PIRMOJI PREZIDENTĖS SAVAITĖ – TONAS ATEIČIAI?
- KAS NORI BŪTI ŠVENTESNIAIS UŽ POPIEŽIŲ
