Žiniasklaida pranešė, kad per stojamuosius nė vieno krepšelio nesulaukė Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultetas. Jo dekanas Benas Ulevičius net buvo priverstas skubiai nutraukti poilsį ir aiškintis, kaip čia taip atsitiko. “Esu suglumęs. Juk tris programas siūlančiame fakultete norą studijuoti buvo pareiškę daug žmonių, tad nejaugi tarp jų nebuvo gavusiųjų krepšelius? Tai man kelia didelį nerimą. Tai turbūt reiškia, kad ateityje apskritai negalėsime rengti specialistų”, – stebėjosi žiniasklaidai B. Ulevičius.
Nieko nuostabaus, kad taip yra, juk teologija mums atrodo visai nepraktišku dalyku! Pamenu vos tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, entuziastingi, jauni konvertitai galvotrūkčiais puolė stoti į Vytauto Didžiojo universiteto teologijos fakultetą. Tuomet viena studentė man pasakojo, kad vienos paskaitos metu kažkas išdrįso dėstytojo paklausti „kokia mūsų ateitis?“ Dėstytojas šypsodamasis pasiūlė: „Merginos į mokyklas tikybos dėstyti, o vaikinams čia pat kunigų seminarija“. Tokia perspektyva susiviliojo nedaugelis. Visai suprantama, kad Lietuvoje neišaugo ir teologijos pažibų. Net lietuviškų autorių teologinių knygų reikia ieškoti su žiburiu. Žinoma, neskaitant šviesios atminties prel. Antano Rubšio darbų, kuriuos teologija tenka vadinti su išlyga, kadangi egzegezė dar nėra teologija. Kaip ten bebūtų galime pasiteisinti, kad esame maža tauta, sunkiai įžvelgiama Visuotinės Bažnyčios „žemėlapyje“. Tačiau, pavyzdžiui, vienas ryškiausių nūdienos teologų Marko Ivanas Rupnikas yra slovėnas ir atstovauja mažesnei nei mes tautai, taip pat nukentėjusiai nuo ateistinės ideologijos.
Kodėl Lietuvos Bažnyčioje teologija yra tam tikras svetimkūnis? Pirmiausia krikščioniškas gyvenimas daugelyje metų mūsų krašte buvo suvokiamas tik kaip praktika. Vyravo (dažnai tebevyrauja) nuomonė, kad pakanka atlikti religines pareigas ir laikytis paveldėtų ir perimtų tradicijų bei etinių priesakų. Apaštalavimas buvo suvokiamas kaip žmogaus atvedimas prie sakramentų praktikos. Tuomet sunku tikėtis, kad tikinčiųjų sąmoningumas bus aukštas, dalyvavimas liturgijoje aktyvus, o bendruomeninis gyvenimas klestės. Mūsų Bažnyčios istorijoje sudėtinga surasti asmenybių (išimtis vyskupas Motiejus Valančius), kuriuos vadintume švietėjais. Tad paprasčiausiai neturime teologinės tradicijos, mokyklos be kurios teologija neįsivaizduojamas dalykas. Be to, teologai neturi savo vietos Bažnyčios struktūroje, o teologija kaip ir kiekvienas mokslas reikalauja atsidavimo, o ne laisvalaikio.
Sunku įsivaizduoti Bažnyčios gyvenimą be teologijos ir teologų. Juolab kiekvienas pakrikštytasis yra kažkuria prasme teologas, nes jei nori savo tikėjimui suteikti atramą, o ne „kyburiuoti ore“ turi disponuoti bent minimaliomis teologinėmis žiniomis. Tad ar išsiversime be teologų?
Susiję įrašai:
- AR MUMS REIKIA TEOLOGŲ IR KATECHETŲ?
- QUEST RISING:EVANGELIJA ROKENROLO RITMU
- PASKELBTA PETICIJA GINANTI POPIEŽIŲ PRANCIŠKŲ
- TĖVO IR MARIJOS ĮSČIOS
- APIE POKYČIUS LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS HIERARCHIJOJE
