Pasaulio katalikų informavimo priemonėse netyla vadinamosios Dublino ataskaitos (Dublin report), arba tiksliau – Murphy komisijos (Murphy Commission) tyrimo vertinimai. Lapkričio 26 d. teisėjos Yvonne Murphy vadovaujama nepriklausoma komisija paskelbė savo trejus metus trukusio tyrimo, kurio metu buvo tiriami kunigų seksualiniai nusikaltimai vaikams, rezultatus. Buvo tirtas 1974–2004 metų laikotarpis. Kuo reikšmingi šio tyrimo rezultatai ir kokių pamokų jie gali pateikti Bažnyčios gyvenimui?

Nepamatuojama žala

Drįsčiau pasakyti, kad nuo Malleus Maleficarum (Raganų kūjis) laikų Europoje nebuvo dokumento, kuris skaudžiau pažemintų katalikų vardą. Juk daugybė katalikų yra be kaltės kalti, kad jų Bažnyčios dvasininkai pamynę žmoniškumą niekino vaikus (santykis 2,3 berniuko vienai mergaitei). Nors ši žala yra nepamatuojama, bet, deja, problema neapsiriboja vien moraliniais dalykais arba sugriautais žmonių gyvenimais. Štai po Ryano ataskaitos (Ryan report), kurioje buvo tiriama visa valstybinė ir religinių kongregacijų sukurta mokyklų bei internatų sistema, veikusi Airijoje nuo XIX amžiaus pabaigos iki XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio, katalikų vienuolijos nukentėjusiems išmokės 291 mln. eurų sumą. Tai kaina už žiaurumą, prievartą, Dievo išdavystę. Ši kaina turi ir kitą vertę – tie pinigai galėjo būti skirti evangelizacijai, švietimui, gailestingumo darbams… Stebina, kad tokių įspūdingų sumų apskritai yra rezervuota, tarsi vienuolynai būtų akcinės bendrovės, o ne neturtingos ir besiaukojančios Viešpačiui meilės židiniai.

Drąsūs ir bailūs vyskupai

Ši istorija turi savo herojų ir antiherojų. Juk Dublino ataskaita paviešino, kad šios arkivyskupijos ganytojai (taip pat diecezijos teisininkai) užmerkė akis prieš kanonų teisės punktus, kurie numato griežtas bausmes kunigams pedofilams. Jie, sulaukę skundų apie vaikų lytinį išnaudojimą, nesiėmė ryžtingų priemonių prieš pedofilus.

Kita vertus, patys ataskaitos autoriai pripažįsta, kad vyskupai nesiekė pateisinti nusikaltimų, tačiau, kaip įprasta, buvo vadovaujamasi apipelijusia nuostata, jog, paskelbus apie šiuos nusikaltimus, neva bus pakenkta Bažnyčios autoritetui, kunigystės įvaizdžiui. Dabartinė situacija, kai Bažnyčia paversta paniekos objektu, pasak Airijos teisingumo ministro Dermoto Aherno ir Dublino arkivyskupo Diarmuido Martino, atrodo „ironiškai“.

Tuščių ir apgailėtinų Airijos vyskupų pasiteisinimų, pažadų, jog ateityje bus kitaip, fone, išsiskiria Dublino arkivyskupo Diarmuido Martino pozicija. Vos 2004 m. pradėjęs eiti pareigas, šis arkivyskupas principingai nusprendė atverti savo diecezijos archyvus ir tuo labai padėjo tyrimui. Vertėtų pabrėžti, kad arkivyskupas Martinas niekaip nebuvo įsivėlęs į skandalą, nes tuo metu dirbo Vatikane. Grįžęs į gimtinę, jis pasinaudojo puikia savo pozicija ir kaip tikras tikėjimo vyras bei Bažnyčios sūnus užėmė nekompromisinę poziciją pedofilų atžvilgiu. Be to, arkivyskupas Martinas viešai pareiškė (neįvardydamas pavardžių), kad kiekvienas vyskupas, kuris dangstė šiuos baisingus nusikaltimus, turi viešai pripažinti savo klaidas.

Slaptumo kultūra

Įvykiai Airijoje nevalingai kreipia dėmesį į Katalikų Bažnyčios padėtį mūsų šalyje. Deja, čia bažnytiniame gyvenime klesti „slaptumo kultūra“: sklando gandai, kalbama pakuždomis, didžiausia bausmė „įtartiniems“ kunigams – nuošali ir maža parapija arba rezidentūra. Tai neprisideda prie sveikumo atmosferos Bažnyčioje. Apie galimus pedofilijos atvejus, dvasininkų homoseksualumą ganytojai nenori kalbėti, tuo tarsi sakydami, kad šių problemų tarp mūsų kunigų nėra. Tačiau Airijos pavyzdys rodo, jog užmerktos akys nereiškia, kad nėra to, ko nenorima matyti, o vėliau viskas gali atsirūgti baisiu papiktinimu.

Tiesa, kad tokie dalykai būtų išaiškinti, reikalingi įrodymai, nes, kaip rodo įvykiai JAV ir Airijoje, gali būti ir neteisingai apkaltintų kunigų. Vis dėlto būtinos ir pastangos. Štai naujausiame „Artumos“ žurnalo numeryje kardinolas Audrys Juozas Bačkis ragina: „Piktavaliai, kurie iškrypėliškai ieško nekalto vaiko artumo, (…) privalo sulaukti mūsų visų bendro pasipriešinimo, apsaugančio mažuosius nuo nelaimių.“ Nors šie žodžiai vertina bendrą situaciją šalyje, tačiau jie puikiai dera ir bažnytiniame kontekste.

Visuotinis apsivalymas

Vienas dalykas spėlioti ir diskutuoti, kitas dalykas – ieškoti išeičių. Žinoma, pats paprasčiausias būdas būtų kreiptis su konkrečiais faktais į vietos ordinarą, tačiau žmonės nežino teisinių procedūrų. Gal vertėtų, nelaukiant, kol situacija pati susikomplikuos, prie Vyskupų konferencijos įkurti teisininkų komisiją, kuri tirtų skundus dėl  įtarimų pedofilija ir homoseksualumu dvasininkams? Gal šis pasiūlymas atrodo ir utopinis, bet juo Bažnyčia žengtų didelį žingsnį skaidrumo link, kurio itin reikia, kad nepagrįstai nebūtų metamas šešėlis ant pasišventusių kunigų, kurie nuoširdžiai bei pasiaukojamai triūsia Evangelijos labui.

Galime paklausti: kam viso šito reikia? Kam liesti kažkokius skaudulius, aitrinti žaizdas? Ar ne geriau paprasčiausiai melstis ir atgailauti? Įdomų atsakymą galime rasti popiežiaus Benedikto XVI biografo Peterio Seewaldo puikioje knygoje „Benediktas XVI. Portretas iš arti“. Joje talentingasis vokiečių žurnalistas pateikia minčių, kurias užfiksavo konklavos metu:

„Jono Pauliaus II uždavinys bu­vo pervesti Bažnyčią per naujojo tūkstantmečio slenkstį. Slenkstis jau perženg­tas. Dabar laukia kita svarbi užduotis – esminis Bažnyčios pertvarkymas, kurį tam tikra prasme galėtume pavadinti Katalikų Bažnyčios perestroika. Prieš naują žygį laukia visuotinis apsivalymas. Reikalinga pasinaudoti praeities pasiekimais ir iš naujo atrasti esmę. Bažnyčia privalo būti tokia, kokios norėjo Kristus.”

Ar JAV ir Airijos bažnytinės tragedijos nėra ženklai, kad Dievas kviečia į šį visuoti­nį apsivalymą? Ar mes atidžiai skaitome šiuos laiko ženklus?

Susiję įrašai:

• KO ATEISTAI NENORI ŽINOTI APIE POPIEŽIŲ BENEDIKTĄ XVI?
• BENEDIKTAS XVI – NETILPĘS Į ĮVAIZDŽIUS
• REMIGIJUS ŠIMAŠIUS:„IR LIETUVOJE GALI BŪTI ATLIEKAMAS ANALOGIŠKAS AIRIJAI TYRIMAS“
• ARTIMIAUSIOJE ATEITYJE BAŽNYČIA CELIBATO NEATSISAKYS
• KUNIGŲ CELIBATAS IR PEDOFILIJA