Prognozės, kad Arūno Valinsko “apsireiškimas” Seime atneš intrigą, pasitvirtino. Jau senokai tautiečiai taip susidomėję stebėjo ir aptarinėjo Seimo posėdžius, kaip praėjusią savaitę. Kažin ar tai būtų įvykę, jei į parlamento pirmininko kėdę nebūtų kandidatavęs “žvaigždžių” princas.
Paaiškėjo, kad A.Valinsko netoleruoja ne tik žiniasklaida ir apžvalgininkų bei politologų gildija. Kaip ir reikėjo tikėtis, jį taip pat atšiauriai pasitiko šalies politinis elitas, “salagai” (sovietmečiu šis žodelis labiausiai buvo paplitęs armijoje ar laivyne ir reiškė naujai atėjusįjį) užkūręs tikrą pirtį. Tik iš antro karto televizininkui-avantiūristui pavyko prisibelsti į politinio elito duris, kurios jam buvo santūriai pravertos.
Nors A.Valinskas mėgsta kartoti, kad “nereikia tos naujos realybės sugrūsti į savo suvokimo rėmus”, tačiau naujasis Seimo pirmininkas taip pat dar nėra suvokęs, į kokią realybę pateko. Juk Lietuvos politinis elitas kaip svetimkūnį priima kiekvieną ambicingą bandymą įsibrauti į jo gretas. Net jei iš pradžių politiniams kavaleristams pavyksta prasmukti, vėliau jie, kaip kokios musės, dideliu šaukštu išgriebiami iš valdiškų barščių ir drebiami šalia lėkštės.
Pirmoji darbo Seime diena tai ir parodė. A.Valinskui duotas aiškus signalas, kad bus kaip nors pakenčiamas, toleruojamas tik kurį laiką, o vėliau juo bus atsikratyta. A.Valinskas reikalingas tik Mauro vaidmeniui. Kol kas Tautos prisikėlimo partijos (TPP) lyderis – koziris stiprių žaidėjų rankose. Tačiau atėjus laikui stilingas valetas bus nukirstas ir atsidurs užribyje.
Naivu tikėtis, kad A.Valinskas pakeis politinio elito sanklodą, jo žaidimo taisykles. Vargu ar jis to ir siekia, ar tam yra pajėgus. Tačiau su juo skaitomasi dėl vienos priežasties, kurią puikiai suprato Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) strategai – už A.Valinsko nugaros kai kas stovi.
Žvelgiant į jo komandą tampa aišku, kad tai ne oligarchai (kitaip A.Valinskui nestigtų “kadrų” užpildyti ministrų kėdes). Už A.Valinsko yra liaudis, kuri vis siūlo savo herojus į politikų klubą, o jie kaskart eliminuojami teisinėmis priemonėmis. Verta pripažinti, kad rinkėjų pasirinkimas bėgant metams darosi vis kokybiškesnis. Sutikime, kad gatvės tribūnas Vytautas Šustauskas, mafijos tramdytojas Artūras Paulauskas, padangių vaikinas Rolandas Paksas, pralobęs santechnikas Viktoras Uspaskichas atrodo gerokai prasčiau už šmaikštuolį iš televizijos ekrano, kuris niekuo (išskyrus politinės patirties stoką) nenusileidžia daugybei tiek buvusių, tiek esamų parlamentarų.
Tiesą sakant, ir patirties trūkumas – menkas argumentas. Juk išrinktasis JAV prezidentas Barackas Obama politikoje viso labo ketverius metus. Tačiau jau sausį jis savo rankose laikys lagaminėlį su atominio ginklo mygtukais, o tuo metu A.Valinskas kumštyje spaus tik parlamento spikerio plaktuką. Kalifornijos rinkėjai į Arnoldo Schwarzeneggerio, nekalbaus Terminatoriaus, rankas atidavė valstiją, kurios ekonomika prilygsta Prancūzijos ūkiui. Žinoma, už minėtų figūrų stovi abi pagrindinės JAV partijos, tad nėra ko baimintis, kad įvyks kažkas nenumatyta. Juoba kad galingos patyrusių specialistų komandos turi užtušuoti kompetencijos trūkumus.
Panašus vaidmuo A.Valinsko atžvilgiu teko TS-LKD. Tačiau balsavimas dėl naujojo Seimo pirmininko kandidatūros parodė, kad šioje partijoje ne visi pritaria tokiam vaidmeniui. Tik tie, kurie balsuodami prieš A.Valinską vadovavosi aukštais moralės standartais, nepagalvojo, kad pritaria seniems ir įprastiems elgesio šablonams, savotiškai politinei “diedovščinai”. Padėtį išgelbėjo TS-LKD vadovybė. Koalicinėje sutartyje deklaravusi santykių skaidrumą, ji principingai tesėjo savo pažadus ir antrąkart teikė A.Valinsko kandidatūrą. Per pirmąjį balsavimą “politbiuras” pasirinko ne patį išmintingiausią sprendimą. Šalies gyventojai eilinį kartą galėjo įsitikinti, kad jų skonis neatitinka politikos profesionalų nustatytų standartų. Nors A.Valinskas žiniasklaidos buvo apkaltintas arogantiškumu (šios savybės iš jo neatimsi), ne ką mažesne arogancija dvelktelėjo ir iš tų Seimo narių, kurie balsavo prieš TPP lyderio kandidatūrą. Jie vėl pamynė piliečių nuomonę, palaikę ją mažareikšme.
A.Valinskas veikiausiai nutuokia žaidimo taisykles. Ne veltui jis daro reveransus politikos vilkams. Netrukus tiek jis, tiek Laimontas Dinius kalbas skaitys, o ne rėš pagauti įkvėpimo. Prieš Seimo pirmininko rinkimus dar galėjo būti rimtų abejonių, ar A.Valinskas kreips savo žvilgsnį Daukanto aikštės link. Tačiau po sunkaus jo klestelėjimo į Seimo vadovo krėslą tokių abejonių sumažėjo. Ten būtų saugiau, juk antrai apkaltai vargu ar kas nors ryžtųsi.
Susiję įrašai:
- AVANTIŪRA, PATYRUSI FIASKO
- SEIME TŪNO MELAGIS
- LIBERALCENTRISTŲ IR „PRISIKĖLĖLIŲ“ SUARTĖJIMAS: GELBĖJIMOSI RATAS SKĘSTANTIEMS
- KAIP OŽIUKAS BALSUS SKAIČIAVO
- KAS PJAUS ŠAKĄ, ANT KURIOS SĖDI
