AR HITLERIS BUVO „MONSTRAS“?

Fransua Delpla (François Delpla) yra vienintelis prancūzų istorikas parašęs Adolfo Hitlerio biografiją. Jo tyrimų kryptis yra XX a. penktojo dešimtmečio istorija. Originalus šio istoriko požiūris skiriasi nuo anglų ir vokiečių istorikų darbų. Antro pasaulinio karo pradžios minėjimo dieną siūlau prancūzų savaitraštyje „Famille chrétienne“ išspausdintą pokalbį su šiuo istoriku.

Po to, kai išleidote įspūdingą Hitlerio biografiją, parašėte ir knygą „Demono gundytojos“ skirtą nacių vadovo santykiams su moterims. Kokie pagrindiniai jūsų tyrimo motyvai?

Esu nepatenkintas aktualia istoriografija, kurioje aiškiai vyrauja anglosaksiškas ir vokiškas požiūris. Ir į Hitlerio asmenį visuotinai žvelgiama per anglosaksiško pasaulio, ir kažkiek vokiško, prizmę. Žinoma, vyksta kažkas nepriderančio kai į nusistovėjusią tvarką pradeda kištis prancūzas. Turiu rimtų priekaištų šiuolaikinei istoriografija, kuri nevertina Hitlerio proto, jo pražūtingo racionalumo, perdėtai jo asmenybei priskiria monstro savybių. Apskritai esu nepatenkintas tuo, ką skaičiau.

Pavyzdžiui?

Pavyzdžiui, daug kalbama apie Trečiojo Reicho pabaigos „degančios žemės“ politiką. 1945 m. kovo 19 d. Hitleris įsakė Albertui Šperui, ginkluotės ministrui, atsitraukiant tose vietose kur įžengs amerikiečiai ir sovietai viską susprogdinti. Vėliau Šperas pasakojo, kad jis nepakluso šiam įsakymui, kol galiausiai jo nepagrįstumu įtikino ir patį Hitlerį. Pastarasis, jau be jo, pasirinko kitokį sprendimą, bet išlaikydamas tą patį kietumą. Mano galva paplitusi šitokia faktų interpretacija yra groteskiška, kadangi iš Hitlerio padaro nenuoseklų veikėją. Istorikai pernelyg dažnai šiam pasakojimui suteikia pirmaeilę svarbą. Kiekvieną sykį, kai vien blogai kalbame apie Hitlerį, esame nieko neturintys pridėti vartotojai. Kuo labiau demonizuojame jo asmenį, tuo labiau sumažiname kitų šios tragedijos aktorių atsakomybę.

Ar Hitlerio transformacija į monstrą gali turėti neigiamų padarinių?

Toks vertinimas yra blogas, jei mums neleidžia blaiviai žvelgti į jo sugebėjimus, o tik pritarti paplitusiai nuomonei, kuri jį sutapatina su „ligoniu“ ar „tūžmingu bepročiu“. Žvelgiant į Hitlerį sunkiausia yra suvokti kaip šioje asmenybėje sykiu sugyveno išimtinių gabumų žmogus ir „vargšas tipas“ apsėstas neapykantos bei keršto. Nieko nesuprasime apie šį veikėją, jei neatsižvelgsime į kontekstą, kuriame jis gyveno, t. y. amžiaus pradžią, paženklintą nesuvokiamos prievartos sužalojusios civilizaciją Pirmojo pasaulinio karo metu. Hitleris jautė, kad turėjo didelių gabumų, kurių jis negalėjo konkrečiai įgyvendinti to meto visuomenėje. Karas bei kariaujanti valstybė jam atskleidė jį patį. Pagaliau jis surado savo kelią atlikdamas abejotiną sintezę tarp savo „aktorinių“ polinkių, kuriuos jis buvo paslėpęs nuo „viso pasaulio“ bei Vokietijos gelbėjimo misijos, kuriai jis buvo pasišventęs.

Ar teigtumėte, kad jis buvo psichopatas?

Manau, kad stipriai perdedama, kai kalbama apie jo asmenybės psichopatiškumą. Pavyzdžiui, kai bandoma analizuoti jo lytinį gyvenimą. Žinoma, kad iki 30 metų jis pasižymėjo dideliu drovumu bendraudamas su dailiosios lyties atstovėmis. Tačiau negalėtume sakyti, kad tai nenormalu, tokia neuroze pasižymi ne vienas vyras. Kitaip tariant, jis buvo heteroseksualas, kurio sunkumas prisiartinti prie moters yra ženkliai matomas. Be to, jei mes nieko nežinome apie jo ryšius su moterimis laikotarpiu iki 30 metų, tai dar nereiškia, kad jų apskritai nebuvo. Be jokios abejonės karo metu jis bendravo su prostitutėmis. Tačiau ši sfera yra visiškai neištirta.

Ar dar galima kažką naujo sužinoti iš jo privataus gyvenimo?

Man atrodo, kad reikia rimtai pažvelgti į tokios Žanos Loret liudijimą. Ši moteris gimusi 1918 m. šiaurės Prancūzijoje, tuo metu vokiečių okupuotoje zonoje, teigia, kad jos motina gulėdama mirties patale, ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, jai „apreiškė“, kad jos tėvas buvo Adolfas Hitleris. Loret buvo pasipriešinimo naciams judėjimo dalyvė ir visai nesimpatizavo nacių idėjoms, tačiau visą savo gyvenimą šventai tikėjo motinos žodžiais. Ją pažinoję žmonės tvirtino, kad ji buvo stebėtinai panaši į Hitlerį. Mirusi 1985 m. ji taip ir paliko neaiškumą savo vaikams dėl savo kilmę. Jos pasakojimas yra tikėtinas.

Ar jums neatrodo, kad kalbant apie „paskutinę išeitį“, pastaraisiais metais vyrauja tendencija mažinti jo asmeninę atsakomybę?

Šeštojo dešimtmečio vokiečių universitetiniai tyrimai dalinai yra atsakingi už šį neaiškumą. Istorikų srovė, vadinamieji „funkcionalistai“ manė, kad tikrosios Hitlerio intencijos pasislėpė po jo aplinkos grimu. Ši moksliškai atrodanti koncepcija buvo linkusi mažinti jo asmeninę atsakomybę naikinant žydus. Net tokio masto istorikai kaip Hansas Mommsenas kalbėjo apie „silpną diktatorių“, ką galėtume vertinti kaip klaidą. Priešingai kai kurioms paplitusioms nuomonėms, nacizmas nėra visuomenė be valstybės, kurioje viešpatauja anarchiški klanai. Hitleris nežinojo tam tikrų savo aplinkos mechanizmų, tačiau jis duodavo įsakymus tam, kad jie būtų vykdomi. Jis tvirtai laikė savo rankose valdžios vadžias, net tuomet, kai turėdamas tikslą sukiršinti savo bendražygius (klasikinė politika) duodavo prieštaringus nurodymus. Jei kalbėtume apie „paskutinę išeitį“, tai praėjus periodui, kuriame vyravo tendencija priimti už gryną pinigą teiginį, kad nėra jokio rašytinio įsakymo šiuo atveju, dabar visi rimti tyrėjai yra linkę sutarti, kad Hitleris pats asmeniškai suteikė impulsą šiam kriminaliniam procesui.

Ar galime teigti, kad katalikų Bažnyčia sėkmingiau kovojo su nacizmu nei protestantų Bažnyčios?

Nemėgstu tokio pobūdžio „varžybų“. Apskritai imant, vyskupai silpnai priešinosi, kadangi viena vertus visur viešpatavo teroras, kita vertus Hitleris buvo puikiai įvaldęs manipuliavimo meną. Dėka antisovietinio kryžiaus žygio, jis į savo pusę patraukė plačius bažnytinius sluoksnius. Katalikų vadovybėje išsiskyrė Miunsterio vyskupas fon Galenas, kurį galėtume pavadinti tikrai besipriešinančiu. Dėka jo pamokslų 1941 m. rugpjūtyje pavyko sustabdyti ne tik psichinę, bet ir fizinę negalią turinčių asmenų, tarp kurių buvo ir sužeistieji Pirmame pasauliniame kare, žudynes. Viskas prasidėjo nuo to, kad būdavo ištuštinamos kai kurios prieglaudos, miestų merijų aikštėse sugrūdant neįgaliuosius į mašinas, prieš tai išsiuntinėjus pranešimus apie įprastines jų mirtis. Tai tapo precedentu dujų kameroms. Nors pavėluotai ir kukliai, bet mobilizavus jėgas, katalikų Bažnyčiai pavyko apriboti nacių akciją ir 1941 m. rugpjūčio 24 d. Hitleris privačiai įsakė ją sustabdyti. Tačiau sykiu vyskupas fon Galenas šiltai atsiliepė apie SSRS užpuolimą, o tai buvo svarbu Hitleriui.

Ar teisinga kalbėti apie vokiečių tautos „moralinį žlugimą“?

Kažkuria prasme galime taip teigti, tačiau šis moralinis nuosmukis smarkiai pranoksta vienos tautos ribas. Dar didesniu apakimu pasižymėjo tie, kurie nuo pradžių aiškiai matė kur link viskas veda. Čerčilis rimtai suvokė kokią grėsmę kelia naciai ir apsisprendė niekada su jais neiti į kompromisus. Tuo tarpu kiti Europos politiniai lyderiai darė didesnius ar mažesnius kompromisus, sykiu pasiduodami genialoms Hitlerio strategijos manipuliacijoms. Tačiau tokiu „moraliniu žlugimu“ pasižymėjo ne tik Europa. Šiandien jaučiama tendencija idealizuoti Jungtinių Valstijų vaidmenį antinacistinėje kovoje. Nesiekiu sumažinti Išsilaipinimo svarbos, tačiau Hitleris padarė viską, kad užtęstų šį įvykį, o Ruzveltas leido vystytis vėžiui, kai tuo tarpu Čerčilis daugybę sykių įspėdavo apie susidariusią padėtį.

Ar jums Čerčilis yra absoliutus Antrojo pasaulinio karo didvyris?

Atėjo laikas jam pripažinti vaidmenį, kuris būdavo „menkinamas“, kadangi Čerčilis buvo konservatyvių pažiūrų politikas. Kairiosios jėgos visuotinai siekia „užpatentuoti“ antifašizmą, tačiau būtent dešiniųjų valdomos šalies vadovas sakė „ne, ne ir dar kartą ne“ Hitleriui. Kairėje gimusi „antifašizmo“ sąvoka į vieną pasmerktųjų gretą pastatė Hitlerį, Musolinį, Franką, kartais pernelyg griežtai teisdama Musolinį ir Franką, kai tuo tarpu nei Italija, nei Ispanija nekėlė grėsmės Europai. Hitleris grasė ne tik Europai, bet daug labiau pačiai žmonijos idėjai. Čerčilio, kaip ir de Golio, nuopelnas, kad jis jautė viską šluojančio blogio jėgą, kuriai reikėjo pasipriešinti visomis priemonėmis.

Ar keliais paskutiniais metais nesame atsidūrę, didesniu ar mažesniu mastu vykstančio, paslėpto nacizmo sumenkinimo akivaizdoje?

Galėtume taip manyti, tačiau ne dėl augančios negatyvizmo ar minoracijos įtakos, bet dėl to, kas tapo kraštutinės nacizmo prievartos pagrindu. Vis dėlto manau, kad neįmanoma Hitlerio reprodukuoti. Hitleris yra pražūtingas genijus, kurio momentinės sėkmės laidas buvo išimtinė konjunktūra: 1919 m. vykusi visų priešprieša vienai tautai. Tačiau koks pražūtingas jis bebūtų, Hitleris veikė apgalvotai siekdamas tikslų, jis nebuvo nemotyvuotas ir nihilistiškas griovėjas. Jis pasitelkė visas priemones, kad grąžintų Vokietijai jos galybę.

Kokios buvo jo religinės koncepcijos?

Hitleriui nepraėjo be pėdsakų jo vaikystėje regėtos religinių ceremonijų pompos, jis atidžiai stebėjo katalikišką organizavimo būdą. Tačiau savo esme jis buvo antikrikščionis, nes kalbėjo apie „du tūkstantmečius klaidų, kurias atėjo laikas ištaisyti“. Be to, jis tikėjo, kad yra įkvėptas „Apvaizdos“. Čia jaučiama ne tiek Nyčės, kuriuo jis iškraipydamas remdavosi, kiek Šopenhauerio įtaka. Šis filosofas buvo sukūręs idėją apie nepalenkiamą valią, kuri stumia individus bei tautas link nežinomo tikslo. Hitleris šią mintį grubiai interpretavo atlikdamas galingos ir niokojančios Valios apologiją.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai: