Kaip mąstantis žmogus gali tikėti į dieviškąjį apsireiškimą, kai milijonus metų mes sunkiai vystėmės? Kai atsirado Homo Sapiens mūsų dantys supūdavo, vaikai miršdavo, ne daugiau 20-25 metų išgyvendavom, kankino oro sąlygos, įvairios ligos, maisto stoka, bet prieš kelis tūkstančius metų kažkoks dievas sumanė įsikišti ir tarti savo “gerąjį žodį”.
P. L.
Dievas nesukūrė tobulo pasaulio. Galite paklausti, kodėl? Tam, kad šis pasaulis būtų žmogaus ir Dievo bendradarbiavimo erdvė, nes žmogus yra apdovanotas racionalumu ir kūrybinėmis galiomis. Jis gali (ir turi) kartu su Dievu tobulinti šį pasaulį, daryti jį geresnį ir gražesnį.
Jūsų paminėtas blogis (ligos, fizinis trapumas, badas ir kt.) yra kolektyvinės žmonijos nuodėmės ženklai. Tai natūrali pasekmė, kai žmogus nusigręžia nuo Kūrėjo, jis kaktomuša susiduria su savo egzistencijos ribomis. Svarbu pastebėti, kad mes nežinome, koks buvo žmogus iki tos tragedijos, kurią krikščionybė vadina nuopuoliu. Nežinome, kas pasikeitė žmogaus prigimtyje po nuopolio. Gal Homo sapiens yra žmogaus pakilimo iš jo prigimties nuosmukio, etapas?
Taip pat Dievas niekada nepaliovė bendrauti su žmonėmis. Tokio bendravimo archetipai yra Biblijos personažai: Abraomas, Mozė, Jobas ir kt. Dievo apsireiškimas Jėzuje Kristuje yra šio bendravimo kulminacija, “laiko pilnatvė”, metas, kai žmogaus vystymąsis pasiekė tokią stadiją, kuomet jis jau buvo pasirengęs išgirsti Dievo siunčiamą žinią.
Susiję įrašai:
- GYVASIS DIEVAS
- DIEVAS TARĖ: „TEBŪNIE KREPŠINIS!“
- STEBUKLAS
- O ADONAI!
- KALĖDOS – DIEVAS YRA SU ŽMOGUMI