Artėjanti Švč. M.Marijos ėmimo į dangų šventė daugybėje parapijų bus atlaidų diena. Minios tikinčiųjų plūs į šventoves, dalyvaus iškilmingose pamaldose ir procesijose. Šventųjų minėjimų kalendorius taip išdėliotas, kad atlaidų dienos tarsi nusėja vasaros savaitgalius. Nors mūsų visuomenė sekuliarėja, tačiau atlaidai tebėra populiariu renginiu, kuris ne tik byloja apie dvasinius dalykus, bet ir sukviečia draugėn gimines bei bičiulius.
Vis dėl to šalia sakytume pozityvių veiksnių neduoda ramybės kitokio pobūdžio klausimai. Kiek sąmoningi savo veiksmuose yra šventoves užpildę žmonės? Kiek atlaidai yra dvasinio atsinaujinimo šventė? Ar bažnytinė bendruomenė pakankamai efektyviai išnaudoja atlaidus, kad jie taptų gera proga prisibelsti į nūdienos žmogaus širdies duris?
Šiuos klausimus mums kelia pati Biblija. Štai pranašo Izaijo knygoje randame šiuos į Dievo lūpas įdėtus, rūsčius žodžius:
„Netrypkite daugiau mano prieangių! Liaukitės aukoję bevertes atnašas, smilkalai kelia man pasibjaurėjimą. Mėnulio jaunaties ir šabo, sueigų šaukimo – iškilmių su piktais darbais negaliu aš pakęsti. Jūsų mėnulio jaunatimis ir iškilmėmis aš šlykščiuosi, – jie man našta, kurią pailsau nešti. Kai jūs tiesite rankas, aš nugręšiu savo akis nuo jūsų. Net jei ir ilgai melsitės, aš jūsų negirdėsiu.“ (Iz 1, 13-15)
Taip senosios Sandoros šventes vertino Dievo išmintis. Ar panašių vertinimų nesulauktų ir mūsų atlaidai? Juk bažnyčioje susigrūdusi minia, suirzęs ir skubantis klebonas, mechaniškas sąlygų atlaidams gauti vykdymas, pasitenkinimas savimi, kad, va, atlikau pareigą Dievui, „apturėjau atlaidus“, kažin, ar kelia dangui pasigėrėjimą…
Pažvelkime kaip Katalikų Bažnyčia apibūdina atlaidus:
„Atlaidai yra laikinosios bausmės už nuodėmes, kurių kaltė jau panaikinta, atleidimas Dievo akivaizdoje; jį gauna aiškiai nurodytomis sąlygomis tinkamai pasirengęs krikščionis, tarpininkaujant Bažnyčiai, kuri, būdama Atpirkimo vaisių dalytoja, turi galios skirstyti ir suteikti atsilyginimo malonę iš Kristaus ir Jo šventųjų nuopelnų lobyno“ (§ 1471)
Sutikime, kad šiuolaikiniam žmogui šios teologinės gudrybės yra sunkiai įkandamos. Beje, ir patiems moralinės teologijos specialistams tokia samprata yra diskusijų objektas.
Todėl nenuostabu, kad kinta atlaidų suvokimas. Nūdien vis labiau Bažnyčioje įprantame atlaidus vadinti parapijos švente. Tuo akcentuojama ne tiek asmeninė, kiek bendruomeninė patirtis. Bažnyčia sukviesdama savo žmones į šventę nori paskatinti juos švęsti Kristaus pergalę, kurią atspindi koks nors išganymo istorijos įvykis ar konkretaus šventojo gyvenimas. Krikščionys drauge susibūrę ne tik naudojasi dvasiniais vaisiais, kurie juos pasiekia iš Bažnyčios malonės lobyno, bet ir džiaugsmingai liudija Jėzaus Kristaus įvykdytą atpirkimą.
Tad parapijos bendruomenei atlaidai tampa rimtu iššūkiu, net savotišku lakmuso popierėliu, kuris atskleidžia kokia padėtis parapijoje, kiek joje yra bendrystės dvasios, evangelizacijos įkarščio, bendradarbiavimo tarp dvasininkų ir parapijiečių. Žinoma, galima pakviesti iškalbų pamokslininką, keletą nuodėmklausių ir tuo pasitenkinti. Deja, taip ir vyksta daugybėje parapijų, tačiau tuo tik skatinami procesai, kad atlaidai nunyktų. Juk atlaidai yra gera proga liudijimui, katechezei, bendradarbiavimui su vietinėmis bendruomenėmis. Didžiosiose šalies šventovėse jau kuriasi tokios tradicijos. Tai – pagirtina, nes atlaidai sutraukia ir žmones, kurie šiaip bažnyčiose rodosi rečiau. Būtent jiems atlaidai turėtų tapti galimybe sutikti Gyvąjį Dievą. Tuomet atlaidai galės tapti evangelizacijos vieta, kurioje įvyks šis susitikimas. Ir tokiais atlaidais Dievas tikrai nesibodės.
Susiję įrašai:
- KAD KANČIOS BŪTŲ MAŽIAU
- PARAPIJOS BENDRUOMENĖ:KAS GALI PADĖTI KEISTIS?
- ATNAUJINTI SAVO ŽVILGSNĮ
- KAD MIŠIOS BŪTŲ ŠVENTĖ…
- KAIP ATSIRADO DEVINTINĖS?
