Ar tatuiruotės ir krikščionybė yra susiejami dalykai? Kai kurie tikintieji tatuiruojasi Šventojo Rašto ištraukas arba nuorodas į jas, ir galbūt mano, jog tokiu būdu skelbia Evangeliją, o iš tiesų tai darydami grimzta į nuodėmę? O gal pati tatuiruotė nėra nuodėmė, bet svarbiau tai, ko norima ja pasiekti? Vieno egzorcisto interviu girdėjau, jog tatuiravimasis gali „prišaukti” apsėdimą, tačiau nejau visi žmonės su tatuiruotėmis yra apsėsti? Aš taip nemanau. Galbūt svarbiau yra jos turinys, pavyzdžiui, jei žmogus tatuiruojasi demoną, ar kitus piktąjį garbinančius ženklus, tai yra grėsmė ir blogybė? Ar žmogus, rodydamas savo pripažįstamą tikėjimą (pavyzdžiui išsitatuiravęs Jėzaus Žuvį arba kitą krikščionišką simbolį) taip pat yra nuodėmėje? Būdamas arabų kraštuose, pastebėjau, kad dauguma krikščionių arabų turi išsitatuiravę vienokį ar kitokį krikščionišką simbolį. Galvojau apie tatuiravimąsi kokio nors krikščioniško ženklo, galbūt tai skatintų žmones nebijoti parodyti savo tikėjimo, kas, mano manymu, yra aktualu jaunimo tarpe.
Skaitytojas Diver
Tatuiruotės yra priskiriamos kūno modifikacijos reiškiniui. Įvairūs technologiniai išvystymai biologinės reprodukcijos, genetinės inžinerijos, plastinės chirurgijos ir sporto sferose suteikia plačias pasirinkimo galimybes kontroliuoti ir modeliuoti savo kūnus. Mums žinomi elementariausia ir kasdieniška kūno kontrolės forma – įvairios dietos ir mankštos pratimai. Prie itin paplitusių kūno modifikacijos reiškinių taip pat vertėtų priskirti auskarų vėrimą, šukuosenas (pvz. plaukų dažymas, dredai).
Kūno modifikacijos yra tapatybės paieškų ženklai. Anthony Giddensas, garsiausias pasaulinio masto sociologas iš Didžiosios Britanijos, plačiai nagrinėja asmens tapatumo klausimą vėlyvojoje modernybėje. Pagrindinė jo mintis apie žmogaus ir jo kūno santykį, yra ta, kad Vakarų visuomenėje pastebima stiprėjanti tendencija kūną laikyti projektu, kuris yra kuriamas, perkuriamas kaip sudėtinė, o dažnai ir pati svarbiausia savo tapatybės dalis. Daugelis Vakarų kultūros žmonių pastaruoju metu vis labiau prileidžia mintį, kad jų kūno išvaizdą, dydį, forma ir netgi turinį galima potencialiai rekonstruoti pagal savo idėją. Tai skiriasi nuo to, kaip kūnas buvo puošiamas, ženklinamas ir keičiamas tradicinėje visuomenėje pagal iš kartos į kartą paveldimus socialiai priimtinus modelius. Nūdienos visuomenėje, – tai labiau reflektyvus procesas, savo tapatumo ieškojimo išraiška.
Vertinant kūną kaip projektą, nereiškia, kad žmogus įsitraukia į visą apimančią savo kūno transformaciją, pavyzdžiui, plastinės chirurgijos pagalba, nors tai irgi įmanoma, bet tvirtinama, kad žmonės sąmoningai ir aktyviai yra įsitraukę į savo kūno išvaizdos modeliavimą ir palaikymą. Kūnas tampa pastovaus taisymo objektu, nes dabartinėmis technologijomis, išsitrina ribos tarp duotybės ir to, ką gali pasirinkti ir susikurti.
Čia svarbu neprarasti sveiko proto ir suvokti keletą principų.
Visų pirma prieš modifikuojant kūną (šiuo atveju darant tatuiruotę) turiu įsisąmoninti, kad kūne paliekamos žymės visam gyvenimui. Tai reiškia, kad keisiuos aš (tapatybės paieškos yra dinamiškas procesas), o modifikacijos liks. Todėl reikalingas blaivus apsisprendimas. Be to, visuomet derėtų prisiminti, kad jokios kūno modifikacijos neturi kelti pavojaus gyvybei.
Taip pat reikia permąstyti kokią žinią noriu perteikti kitiems apie save (todėl tatuiruotis negalima nežinia ko, reikėtų nuodugniai apmąstyti, ką norima išsitatuiruoti). Negalima tatuiruoti žodžių, simbolių, paveikslėlių, kurių prasmės nežinomos. Na, o krikščioniškų simbolių tatuiruotės gali tapti gražiu išpažinimu, atspindėti šv. Pauliaus žodžius: „Šlovinkite Dievą savo kūnu!“ (1 Kor 6, 20). Kad pati savaime tatuiruotė nėra joks blogis liudija ir šie apaštalo Pauliaus žodžiai: „Aš žinau ir esu tikras Viešpatyje Jėzuje, kad nieko nėra savaime netyro. Bet jei kas mano esant netyrų dalykų, tam jie netyri“ ( Rom 14, 14). Tad viskas priklauso nuo mūsų požiūrio į dalykus ir kokį turinį jiems suteikiame.
Pasidarius tatuiruotę ar originalią šukuoseną nereiškia, kad pasikeisiu. Liksiu su savo ieškojimais, problemomis, lūkesčiais. Tačiau jei šios modifikacijos man padės būti oresniu, laisvesniu, labiau pasitikinčiu savimi ir kitais, tuomet jos tik į naudą.
Susiję įrašai:
- ADVENTO ŽMOGUS
- PRIGIMTINĖ NUODĖMĖ PAGAL A.VINOKURĄ
- VELNIAS IR HOMEOPATINIAI ŽIRNIUKAI
- KLAUSIMAI APIE GENDER (II)
- BERLYNO SIENA STOVI
