APYAUŠRIO DALIA?

Pagaliau didžioji prezidentinių varžytuvių intriga pašalinta: Europos Komisijos narė Dalia Grybauskaitė paskelbė savo sprendimą siekti prezidento posto. Kita vertus, neaišku, ar čia apskritai būta intrigos, juk socdemų ir TS-LKD lyderiai anksčiau žinojo apie tokį jos sprendimą, tad pareiškimas apie kandidatavimą buvo logiškas, nes po ilgos tylos sakyti “ne” būtų reiškę elementarią nepagarbą tiek sau, tiek pačiai politikai.

Išlaikiusi orią pauzę, eurokomisarė viešai įsipareigojo kurti “piliečių Lietuvą”. Tad atmetus visas kitas realias ar menamas rinkimų intrigas (kaip antai, ar pakaks Grybauskaitei pirmo turo pergalei pasiekti), vertėtų ieškoti atsakymo į klausimą, ar D.Grybauskaitė taps lydere kuriant išsvajotą pilietišką Lietuvą?

Akivaizdu, kad su prezidento postu didelė dalis piliečių sieja perdėtus lūkesčius. Laukiamas kažin koks mesijas, kuris pamaitins alkstančiuosius, sukurs tiesos ir teisingumo karaliją, garsins Lietuvą pasaulyje labiau už krepšininkus ir bus geras tėtis, sugebantis grūmoti “blogiukams” arba glostyti “geriukus”. Įprasta postringauti apie moralinį autoritetą, lyg prezidentas būtų koks kardinolas arba karališkos dinastijos palikuonis.

Tačiau jei įsižiūrėtume į dabar įvairiose pasaulio vietose vykstančias rinkimų kampanijas, tai daug kur išvystume, kad su šūkiu “pokyčių!” į politinį elitą braunasi ryžtingos, veiklios, dinamiškos asmenybės. Būtent asmenybės kuria istoriją, būtent jų yra išsiilgusi liaudis, vadinamasis paprastas žmogus.

Žvelgiant į mūsų politinį elitą, dabartinį pretendentų į prezidentus sąrašą matyti, kad politiniame šalies gyvenime siaučia būtent asmenybių krizė. Nieko nuostabaus, nes asmenybės mūsų visuomenėje, įvairiose jos gyvenimo srityse (ne tik politikoje) nėra itin pageidaujamas reiškinys. Tik asmenybė gali būti autoritetas, kaip ir moralė be asmens matmens tėra nieko neįpareigojantis taisyklių sąvadas.

Be abejo, D.Grybauskaitė yra ryški, charizmatinė asmenybė. Savo spaudos konferencijoje, kurioje paskelbė apie sprendimą bandyti būti pirmąja moterimi Lietuvos prezidente, eurokomisarė akcentavo, kad esame pasiilgę tiesos, skaidrumo ir atsakomybės, kad norime gyventi be baimės ir pasitikėdami, bent kol kas ji neminėjo įgrisusių “pokyčių”. D.Grybauskaitė pasižymi aštria, prieš monopolijas nukreipta retorika ir ne tik puikiai pažįsta Briuselio koridorius, bet yra gerai žinoma Europos politiniam elitui, o tai svarbu žinant konstitucinę nuostatą, kad Respublikos Prezidentas “sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką”.

Tačiau daug svarbiau, kad su būsimuoju krašto vadovu mūsų politikoje rastųsi nauji papročiai, kad baigtųsi slaptų susitarimų, užkulisinių sandėrių, manipuliacijų era. Akivaizdu, kad D.Grybauskaitė nėra tas žmogus, kuriuo būtų galima manipuliuoti, už kurio nugaros būtų galima megzti intrigas. Vis dėlto, kad galėtų tapti kitokios politikos šaukle, D.Grybauskaitė turėtų pasmerkti savo komunistinę praeitį. Prieš penketą metų JAV dienraštis “Wall Street Journal” pacitavo šiuos D.Grybauskaitės žodžius apie tai: “Buvau priversta būti nare, nes kitaip man nebūtų buvę leista baigti mokslų. Tokia buvo sistema.” Lietuvoje per daug politikų, kurie didžiuojasi šia praeitimi, todėl principingas ir aiškus jos įvertinimas būtų svarbus žingsnis naujos politikos kūrimo link.

Tuomet, perfrazuojant mūsų literatūros klasiko Balio Sruogos dramos “Apyaušrio dalia” pavadinimą, galima bus tikėtis, kad mūsų politikoje atsiras “apyaušrio Dalia”. Prisiminkime, kad šiame kūrinyje vaizduojama XVIII amžiaus pabaigos Lietuva, Stanislovo Poniatovskio laikai, lenkų-lietuvių valstybės irimas, kada lietuviškoji dvasia išlieka tik tarp paprastų, bet stiprių žmonių, kurių vedle tampa Radvilų palikuonė Dalia. Toks jau dramatiškas ir keistas Lietuvos likimas, kad periodiškai jai reikia laukti vis naujų apyaušrių. Ar sulauks ji ir savos Dalios?

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai: