Ko gero, nėra savaitės, kad neišgirstume naujų istorijų apie praeityje įvairiose šalyse įvykusius dvasininkų prievartos aktus nepilnamečių atžvilgiu. Kiekvieną nuoširdžiai tikintį žmogų jos jaudina, skaudina ir piktina. Tačiau būtų klaidinga tiek šiuos reiškinius paversti nuolatine drama, tiek nuo jų atsiriboti manant, kad jie tėra įrankis Bažnyčiai sugriauti. Esama ir kito kelio. Apaštalas Paulius rašė: „Bet kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė“ (Rom 5, 20). Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, ši nuodėmės situacija gali tapti atsinaujinimo galimybe katalikybei. Kokios šios galimybės?

Nedaryti kliūčių tiesai

Visų pirma tam egzistuoja sąlyga. Tai – atgaila. Daugumai katalikų natūraliai kyla teisinimosi reakcija į Katalikų Bažnyčią užplūdusių pedofilijos skandalų bangą, ypač kai ji pasitelkiama propagandiniam triukšmui prieš Bažnyčią. Toks noras gintis suprantamas ir žmogiškas. Juk čia esama sąlyčio su Bažnyčios orumu ir garbe. Kiekvienas pakrikštytasis yra Bažnyčios dalis, tad savotišku būdu visi katalikai yra susiję su šia Bažnyčios kūne atsivėrusia žaizda. Juk Biblijos išmintis byloja: „jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai“ (1 Kor 12, 26).

Tačiau ar teisinimusi įmanoma apsiginti? Ar tai – vaisinga laikysena? Akivaizdu, kad ne. Tikroje atgailoje nėra žodžio „bet“. Jei pokalbiuose ir diskusijose mažinsime pedofilų dvasininkų, pro pirštus į jų nusižengimus žiūrėjusių hierarchų kaltę, stengsimės suprasti nusikaltėlius, sakysime, kad jie buvę išprovokuoti anuomet vyravusios kultūros ar ideologijos, tuo tik šliūkštelėsime alyvos į ugnį, o atėjus laikui patirsime gėdą dėl savo gynybinės laikysenos.

Nuoširdžiai pripažinti, kaip viskas buvo, kalbėti be cenzūros, nedaryti kliūčių tiesai – pats veiksmingiausias kelias, kuriame mūsų Bažnyčia atsivertų gydančiai Dievo šviesai. Ji yra tarsi rentgeno spinduliai, įsiveržiantys į vėžio ląstelių pažeistus organus ir naikinantys jas. Tai nelengva ir skausminga, bet be šio proceso neįmanoma atsitiesti. Štai baigiantis balandžiui Kunigų metų uždarymo proga, Kunigų kongregacijos prefektas kardinolas Claudio Hummes paskelbė laišką kunigams, kuriame teigė, kad kunigų lytinius nusikaltimus būtina absoliučiai ir nedviprasmiškai smerkti. Juos įvykdę kunigai turi atsakyti prieš Dievą ir teismuose, taip pat ir civiliniuose. kardinolas kvietė melstis ir už nusikaltusius kunigus, kad jie atsiverstų ir sulauktų Dievo gailestingumo ir dar kartą pavirtino, kad Bažnyčia yra pasiryžusi neslėpti ir neminimalizuoti šitų nusikaltimų. Tik tokia principinga pozicija padės susigrąžinti visuomenės pasitikėjimą bažnytinėmis institucijomis, dvasininkija ir apskritai katalikybe.

„Nulinė tolerancija“

Tokia nuostata atneštų katalikų bendruomenei apsivalymą. Mintis apie apsivalymą neturėtų mūsų gluminti, nes tai – nuolatinė Bažnyčios būklė. „Bažnyčia, priimdama savo glėbin nusidėjėlius, yra šventa ir drauge nuolat apvalytina, todėl nuolat žengia atgailos ir atsinaujinimo keliu“ – dogminėje konstitucijoje Lumen gentium (8) teigia Vatikano II Susirinkimo tėvai. Kitaip tariant, nuodėmė yra neišvengiama, bet krikščionių pareiga – šalinti jos apraiškas iš savo tarpo. Visuomet Bažnyčios organizme bus blogybių (plg. apaštalo Pauliaus skelbtoji „niekšybės paslaptis“), trikdysiančių katalikiškąją bendrystę. Tačiau tai nereiškia, kad jų akivaizdoje turėtume būti pasyvūs ir abejingi.

Naujajam Bažnyčios apsivalymui, šįsyk nuo pedofilijos bjaurasties, turėtų pasitarnauti vadinamosios „nulinės tolerancijos“ nuostata. Tai reiškia, kad katalikiškos institucijos ir bendruomenės neturi taikstytis net su menkiausiomis lytinės prievartos nepilnamečių atžvilgiu apraiškomis ir būtinai kurti nepakantumo atmosferą. Štai balandžio pradžioje Meksikos vyskupų konferencija savo pareiškime pabrėžė, kad būtent „nulinė tolerancija“ yra pati autentiškiausia laikysena šiuo klausimu.

Pravartu prisiminti ir Popiežiaus namų pamokslininko tėvo Raniero Cantalamessos OFM Cap. meditaciją, skirtą popiežiaus Jono Pauliaus II inicijuoto religijų vadovų maldos už taiką 2002 m. sausio 24 d. susitikimo Asyžiuje pasirengimui. Šioje meditacijoje pamokslininkas, be kita ko, pažymėjo:

„Joelio pranašystėje kreipiamasi tiesiogiai į tautos ganytojus ir vadovus; joje sakoma: Tarp prieangio ir aukuro teverkia kunigai, Viešpaties tarnai. Tesako: „Pasigailėk, Viešpatie, savo tautos, nepadaryk savo paveldo pajuoka, priežodžiu tautoms. Kodėl tautos turėtų sakyti: ‘Kur yra jų Dievas?(Jl 2, 17). <…> Atsigręžimas į Dievą ir atsivertimas, panašiai kaip ir teismas, turi prasidėti nuo Dievo namų (lot. incipit a domo Dei) (1 Pt 4, 17). Negalima jokia paskata į atgailą nei tikėjimo žadinimas, jei tai neprasidės nuo mūsų pačių, jei mes nebūsime šio kelio pirmeiviai.“

Tik apsivalius nuo pedofilų ir homoseksualių kunigų įmanoma veiksmingai liudyti Evangeliją nūdienos visuomenėje. Juk būdama „priežodžiu tautoms“ Bažnyčia tampa sukaustyta ir netenka laisvės erdvės byloti savo amžininkams gėrio ir blogio reikšmės žmogaus gyvenime.

Moterys netoleruotų slaptumo

Kitas svarbus žingsnis – įveikti klerikalizmą bažnytinėse struktūrose. Tuo norima pasakyti, kad jose vis daugiau vietos turėtų atsirasti pasauliečiams, kurie galėtų dalytis sprendimų atsakomybe su bažnytine vadovybe, taip pat užimti kontroliuojančias pozicijas Bažnyčios institucijose. Dvasininkams nederėtų eiti vadovų pareigų švietimo, socialinėse ir globos įstaigose, nes taip sudaromos prielaidos klestėti stipresniojo ir galingesniojo teisėms, o kunigystė paverčiama administravimo funkcija. Kaip niekada bažnytinei bendruomenei reikia kunigų, kurie skleistų Evangelijos šviesą, būtų broliai, bendrystės kūrėjai, Dievo liudytojai. Kitaip tariant, reikalingi dvasininkai tikrąja šio žodžio prasme.

Prabilus apie pasauliečių vaidmenį negalima tylomis apeiti kito – moterų klausimo. Štai kovo mėnesį Vatikano dienraštyje „L’Osservatore Romano“ išspausdintame italų istoriko ir žurnalisto, profesoriaus Lucetta Scaraffia straipsnyje teigiama, kad jei moterys, tiek vienuolės, tiek pasaulietės, būtų daugiau įtrauktos į „sprendimų priėmimo sritis“ Bažnyčioje, tai padėtų išvengti daugelio „skausmingų ir gėdingų“ lytinių nusikaltimų prieš nepilnamečius skandalų. Savo straipsnyje L. Scaraffia akcentavo, kad moterų buvimas būtų padėjęs „nuplėšti vyriško slaptumo šydą, kuris praeityje dengdavo šiuos nusikaltimus tyla“. Beje, rašydamas apie šią tylą autorius pasitelkė italų kalbos žodį „omerta“, vartojamą kalbant apie mafijos tylos įžadą. Suprantama, jokia nuoširdžiai tikinti ir principinga moteris netoleruotų žinių apie prievartos prieš vaikus reiškinį… Belieka viltis, kad ši skaudi pamoka bus išmokta, ir moterys įgis daugiau erdvės Bažnyčioje.

Visais laikais Bažnyčia patirdavo išbandymų, bet jie neišjudindavo jos pamatų. Juk turime pažadą, kad ji įtvirtinta ant uolos. Tad ir dabartinių iššūkių akivaizdoje ji liks neišjudinta, ir jokia tiesa, kad ir labai skaudi, jai nepakenks. Apaštalinis nuncijus Baltijos šalims arkivyskupas Luigi Bonazzi, duodamas interviu interneto dienraščiui Bernardinai.lt, sakė: „Bažnyčios ir krikščionio viltis yra Dievo meilė. Mūsų viltis yra tai, kad Dievas yra su mumis, kad Jis gali nuolatos padaryti įmanoma tai, kas yra neįmanoma.“ Jis gali – mes kartu su juo.

Susiję įrašai:

• KO ATEISTAI NENORI ŽINOTI APIE POPIEŽIŲ BENEDIKTĄ XVI?
• APSIVALYMO METAS VIETINEI BAŽNYČIAI
• KAIP ATLIKTI NORMALIĄ IŠPAŽINTĮ?
• KUNIGŲ CELIBATAS IR PEDOFILIJA
• KAIP SKIRIAMI VYSKUPAI?