Šiluvoje vyksta Mergelės Marijos apsireiškimo 400 metų jubiliejaus šventimas, tai, be abejo, svarbiausias Katalikų Bažnyčios Lietuvoje įvykis šiais metais. Tad kokia žinia skelbiama Šiluvoje? Taip pat ne vienam kyla klausimas: kaip Katalikų Bažnyčia vertina įvairius apsireiškimus ir regėjimus?
Neįmanoma paneigti, kad apreiškimai ir regėjimai yra svarbūs ko ne visoms religijoms. Štai tokios galingos bei įtakingos kaip musulmonų ir mormonai religijos kilo iš regėjimų. Jie paplitę ir kitose nekrikščioniškose religijose ar sektose.
Katalikų Bažnyčia griežtai skiria viešąjį ir privatų apreiškimą. Viešuoju vadinamas Jėzaus Kristaus pasirodymas žemėje, ir jis užsibaigia su paskutinio iš dvylikos Jėzaus apaštalų mirtimi. Jis skirtas visų laikų ir visų tautų žmonėms, juo katalikai turi nesąlygiškai tikėti. Bažnyčia moko, kad per Jėzų Kristų Dievas pasakė žmogui viską, tai yra Jo galutinis žodis. 
Štai ką šiuo klausimu kalba šv. Kryžiaus Jonas: „Nuo to laiko, kai Jis mums atidavė savo Sūnų, kuris yra Jo vienintelis Žodis, Dievui nebelieka nieko daugiau pasakyti. Tuo vienu Žodžiu Jis mums pasakė iš karto viską (…) Dėl to tas, kuris dabar dar klausinėtų Viešpatį ar lauktų iš Jo vizijos ar apreiškimo, ne tik elgtųsi kvailai, bet ir įžeistų Dievą, nežvelgdamas vien į Kristų, o ieškodamas dar ko nors kito arba kokių nors naujovių.“ Tad niekada nevalia pamesti iš akiračio kristocentrinės perspektyvos.
Tai reiškia, kad po Jėzaus Kristaus nebebus jokios naujos religijos, kurią įkvėptų pats Dievas. Taip pat Kristuje pasakyta visa Tiesa, Dievas kažko „nepasilaikė sau“, būtų klaidinga manyti, kad gali kam nors pasirodyti Jėzus Kristus, angelas, Marija ir pasakyti, tai ko nėra užrašyta Biblijoje, ko neskelbia Bažnyčios Tradicija.
Vatikano II Susirinkimas moko, kad: „Nebelauktina jokio naujo viešo apreiškimo, iki garbingai pasirodys mūsų Viešpats Jėzus Kristus.“ (Konstitucija Dei Verbum, 4). Todėl pagrįstai galime klausti, kodėl žmonės mato regėjimus, kodėl jiems pasirodo Mergelė Marija, dar kažką sako? Maža to, Bažnyčia pripažįsta tuos apreiškimus kaip tikrus… 
Čia kalbama apie privačius apreiškimus, kurie skirti atskiriems asmenims, žmonių grupei ar kokiam nors kraštui. Katalikai laisvai pasirenka, ar jais tikėti, ar netikėti. Palaipsniui susiklostė privačių apreiškimų tikrumo atpažinimo kriterijai. Pirmasis yra doktrininis, nes privatus apreiškimas negali prieštarauti tam, ko moko Bažnyčia. Jis negali skelbti tam tikrų naujų dalykų, kurie nebūtų užfiksuoti Biblijoje ir Tradicijoje. Kitas kriterijus yra psichologinis, nes apreiškimą gavęs žmogus – turi būti normali, stabili be liguistų polinkių asmenybė. Taip pat svarbu, kas vyksta po apreiškimo tiek jį gavusio asmens, tiek Bažnyčios gyvenime. Analizuojami šio reiškinio padariniai, dvasingumo protrūkis, tiriamas stebuklų autentiškumas. Apreiškimų pripažinimas būna įvairių rangų pagal jo svarbą.
Po tyrimo Bažnyčios vadovybė aprobuoja, leidžia skelbti kai kuriuos privačius apreiškimus. Tačiau įspėjama, kad tikintieji nesivaikytų regėjimų, nepaaiškinamų reiškinių. Štai jėzuitų teologas Augustin Poulain nurodo tokias netikrų apreiškimų priežastis, kaip antai: sąmoningos klastotės, pernelyg laki žmogaus vaizduotė, asociacijos, velnio įsikišimas. Pavyzdžiui, tuoj po šv. Bernadetos regėjimų Lurde buvo keliolika netikrų apreiškimų. 
Tiesa, nereikėtų klysti, kad katalikybė remiasi Marijos apreiškimais. Štai vienas autoritetingiausių nūdienos mariologų René Laurentin'as nurodo, kad per du tūkstančius metų būta apie 2400 įvairių Marijos apreiškimų, tačiau iš jų tik 13 yra oficialiai aukščiausių Bažnyčios autoritetų pripažintų (Šiluvos tarp jų nėra). Jo duomenimis, pirmasis užfiksuotas šv. Grigaliui Stebukladariui (213-270), o Europoje šios malonės pirmieji susilaukė šv. Martynas (316-397) ir šv. Grigalius Turietis (538-594).
Svarbu suvokti, kad apreiškimai, vizijos, regėjimai nepasako nieko nauja, bet paaiškina ir pagilina tam tikrus dalykus. Kai vyksta tikras Marijos apsireiškimas, juo primenama kai kas svarbaus. Ką mums norima pasakyti Šiluvos apreiškimu? Kaip žinome iš Šiluvos apreiškimo. Marija buvo paklausta: „Mergaite, ko verki?“ Ji atsakė: „Verkiu dėl to, kad prieš tai šioje vietoje buvo garbinamas mano Sūnus, o dabar čia ariama ir sėjama.“ Žodžių nedaug, bet jie itin prasmingi. 
Marija nesako: „Verkiu dėl to, kad žmonės nesimeldžia rožinio“. Jos rūpestis yra, kad žmogus pamiršta jos Sūnų, pamiršta, kad jis yra visa ko centras. Ji primena garbinimo svarbą mūsų gyvenime. Kas tai yra – garbinimas? 
Garbinimo pagrindas – tai elementari tiesa, kad esame Dievo kūriniai. Dievas sutvėrė mus, sutvėrė mūsų sielą, tad esame susieti su Juo, ir niekas negali mūsų nuo Dievo atsiskirti. Mums sunku tai suvokti, bet Jis mums yra artimesnis negu mes patys sau. Šitaip atskleidę, kad Dievas yra mūsų Kūrėjas, su kuriuo esame glaudžiai susieti, nuo kurio esame priklausomi, galime pripažinti priklausomybę nuo Jo, mylėti Jį ir Jį garbinti. Turime pripažinti, jog, priklausydami nuo Jo ir sutikdami nuo Jo priklausyti, nesame suvaržomi. Maža to, taip pasiekiame savo būties pilnatvę, nes atrandame savo Šaltinį – Dievą, nuo kurio esame priklausomi. 
Mes priklausome nuo Dievo, kuris visiškai mums save atiduoda ir yra visiškai laisvas mūsų atžvilgiu. Juk Dievas sukūrė mus visiškai laisvai, nesavanaudiškai. Tad garbinti reiškia pripažinti, jog visiškai nuo Jo priklausome ir atsiduoti į Jo rankas, kad Jis galėtų mums padėti būti tikrais žmonėmis, būti tuo, kuo turime būti. Garbinti reiškia dvasiškai jausti Dievo didingumą bei artumą ir savo paties mažumą bei nuodėmingumą. Tai – nusižeminti, suklupti prieš Jį, nusilenkti Jam. Taip garbiname Viešpatį visa savo esybe. Ar ne tokio garbinimo laukia Šiluvoje apsireiškusi Marija? 

Susiję įrašai:

• KUO GRĮSTAS MŪSŲ PAMALDUMAS DIEVO MOTINAI?
• KAIP VILUCKAS TAPO RIMTA PROBLEMA
• LURDO PASLAPTIES TRAUKA
• TĖVO IR MARIJOS ĮSČIOS
• PAKEISTA KRYPTIS