Praėjusios savaitės pabaigoje Feministinis frontas surengė demaršą, kurį skambiai pavadino „Kolektyvine apostazės akcija 2011“. Juo akcijos dalyviai bandė viešai išsižadėti priklausomybės Romos Katalikų Bažnyčiai. Taip marginalios organizacijos nariai siekė ir sau susikrauti papildomų politinių dividentų, nes nūdienos visuomenėje sunku tapti matomu, tad kairysis radikalizmas griebiasi išbandyto metodo – daug triukšmo. Akcija nesulaukė kažkokio padidinto visuomenės dėmesio, vangiai reagavo ir žiniasklaida.

Galima pasidžiaugti, kad vienadienės triukšmingos akcijos Lietuvoje nėra populiarios ir pasižymi itin simboliniu poveikiu. Tačiau tam tikros pastabos šiuo klausimu yra būtnos, ypač turint omenyje aplinkybę, kad panašūs bandymai ateityje gali kartotis.

Pirmiausia vertėtų stabtelėti ties pačiu pastoviai kartojamu žodžiu „apostazė“. Graikiškas žodis Αποστασία (apostazija) reiškia „atsitolinimą“, „maištą“. Būtent tokiomis prasmėmis jis vartojamas ir Naujojo Testamento Apaštalų darbų knygoje, kai kalbama apie Judo Galilėjiečio maištą (5, 37) ir kaltinimus apaštalui Pauliui esą jis atsitolinęs nuo Mozės įstatymo (21, 21).

Popiežius Benediktas XIV (1675 — 1758) savo veikale De Synodo diocesana pateikė tris apostazijos rūšis. Tai – apostasia a fide, kuri reiškia visišką ir savanorišką krikščionybės atsisakymą, lydimą perėjimo į kitą religiją arba bet kokios religijos išsižadėjimo. Apostasia ab ordine – dvasininko pasitraukimą iš kunigų luomo ir apostasia a religione – vienuolio pasitraukimą iš vienolyno. Popiežiaus Grigaliaus IX (1145 – 1241) dekretuose randame dar du apostazijos tipus: apostasia inobedientiae – neklusnumas bažnytinės vadovybės potvarkiams ir iteratio baptismatis – persikrikštijimas. Dabartinė Katalikų Bažnyčios teisė apostaziją mini tik kartą ir apibrėžia taip: „visiškas krikščioniško tikėjimo atmetimas“.

Akcijos rengėjai teigė, kad ja buvo siekiama „atsiskirti nuo RKB ne tik de facto, bet ir de jure“. Kaip matome iš pateiktų apostazijos apibūdinimų niekas netinka šiam tikslui. Tad šią akciją net apostazija negalima vadinti. Apostazija nėra kažkokios pažymos išdavimas, todėl visiškai suprantama Vilniaus arkivyskupijos vadovybės pozicija šiuo klausimu.

Ko gero, kairuolišką jaunimą įkvėpė naujienų agentūrų pranešimai apie Katalikų Bažnyčią paliekančius vokiečius. Tačiau, laimė, Lietuvoje nėra kaip Vokietijoje, kur narystė Bažnyčioje yra susieta su mokesčiais. Prisiminkime, kad po beveik prieš metus vykusios analogiškos akcijos, Vilniaus vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis Vatikano radijui, sakė: „Gavome šešiolika pareiškimų kuriuose žmonės prašo, kad būtų išbraukti iš Katalikų Bažnyčios sąrašų. Tačiau viskas, ką galime padaryti – tai pridėti pastabą prie įrašo parapijos Krikštų knygoje apie Katalikų Bažnyčios tikėjimo atsisakymą. Dalis turbūt klaidingai įsivaizduoja, kad katalikų skaičius krašte apskaičiuojamas pagal šiuos įrašus, kai tuo tarpu jis nustatomas pagal pačių gyventojų apklausos duomenis.“

Būtent tiek Bažnyčia gali padaryti apostazijos atvejais, tačiau ir tai neturi jokių teisinių pasekmių. Šį mėnesį Ispanijos konstitucinis teismas nusprendė, kad Ispanijos Bažnyčia neprivalo įregistruoti apostazijos paraiškų. Šis klausimas Ispanijos teisingumui tapo aktualiu išaugus skaičiui asmenų pasiskelbusių apostatais, kurie norėjo, kad jų apsisprendimas būtų įregistruotas Krikštų knygose. Tačiau Ispanijos konstitucinis teismas nurodė, jog Krikšto registrai nėra civiliniai teisės aktai ir įrašai ten teisine prasme nieko nekeičia.

Šiame kontekste galime teigti, kad mūsų dvasininkija apostatų sąžinės atžvilgiu elgiasi itin pagarbiai, o pastarieji reikalaudami kažkokių pažymų paprasčiausiai nesigaudo realybėje arba nenori jos suvokti. Kita vertus, turime pripažinti, kad esame tylios apostazijos akivizdoje, nes yra tūkstančiai pakrikštytųjų, kurie neturi nieko bendra su krikščioniško tikėjimo turiniu ir praktika. Čia norisi prisiminti apaštalo Pauliaus žodžius apie paskutinius laikus, kad pirmiau „turi ateiti atkritimas (αποστασία)“ (2 Tes 2, 3). Tai reiškia, kad krikščionišku požiūriu apostazija yra laiko ženklas, kuris skirtas stiprėti eschatologiniai vilčiai. Tad belieka mokytis tokius ženklus skaityti.

Susiję įrašai:

• INTERVIU “ŽINIŲ RADIJUI” ĮRAŠAS
• AR NEKATALIKĖ GALI BŪTI KRIKŠTAMOTĖ?
• KATALONŲ KARDINOLAS RAGINA TAIKIAI IŠEITI IŠ SUSIDARIUSIOS PADĖTIES
• PAMALDUSIS WESLEY SNEIJDER
• KAIP PROFANUOJAMI SAKRAMENTAI. A.JASAITYTĖS DUKROS ATVEJIS.