Ieškoti priešų tampa tautiniu lietuvių bruožu. Dabar mūsų priešė – Austrija. Dėl jos sprendimo paleisti Michailą Golovatovą karštakošiškai siūloma nutraukti diplomatinius santykius su šia valstybe, internete raginama boikotuoti austriškas prekes ir paslaugas, Liberalų ir centro sąjunga kviečia sunešti tualetinio popieriaus ritinėlius, nes iš jų prie Austrijos ambasados Vilniuje bus statoma siena, pavadinimu „Schikane Mauer“ (patyčių siena). Patriotiškai nusiteikęs lietuvis greitai iš savo fonotekos išmes Wolfgangą Amadeusą Mozartą, nebeskaitys Rainerio Marios Rilke’s eilių ir nešoks valso.
Tačiau į situaciją vertėtų žvelgti ne emociškai, bet racionaliai, aiškiai skiriant teisinius ir moralinius klausimo aspektus. Netrukus, kai Lietuva reagavo į Austrijos sprendimą, Europos Komisijos narė Viviane Reding paaiškino, jog Europos Teisės akto 32 straipsnyje numatyta, kad valstybė narė Europos arešto orderio gali netaikyti dėl nusikaltimų, padarytų iki tam tikros datos. Kadangi M.Golovatovas nusikalto 1991 metais, o Europos arešto orderio nuostatos Austrijoje pradėtos įgyvendinti tik po 2002-ųjų, teisiniu požiūriu šalis neprivalėjo vykdyti šio orderio.
Akivaizdu, kad Austrijos teisininkai ir politikai atsidūrė tarp kūjo ir priekalo. Juk patenkinus Lietuvos prašymą Rusija greitai būtų išsiaiškinusi eurokomisarės pateiktas teisines vingrybes, o tai neišvengiamai būtų užtraukę Maskvos rūstybę, kurią savanoriškai prisiimti gali tik draugai ir sąjungininkai. Taigi Austrija pasirinko pragmatišką sprendimą nekonfliktuoti su Rusija. Jeigu austrai būtų pasielgę priešingai, šiandien jų nekeiktume, bet aukštintume kaip islandus. Tačiau ar austrams ką nors reiškia mūsų meilė ir neapykanta? Ko gero, nieko.
Užuot demonizavę Austriją, kėlę isteriją, paklauskime savęs, ar ši nemaloni istorija nepasako ko nors svarbaus apie mus? Juk „austriškas pragmatizmas“ apnuogino skaudžią tiesą – Lietuva Europos Sąjungoje (ES) draugų (išskyrus Latviją ir šiek tiek Estiją) neturi. Negana to, sugebėjome sugadinti savo santykius su strategine partnere Lenkija. Tai reiškia, kad mūsų ikišiolinė užsienio politika patyrė visišką fiasko. Lietuva kaip politinė partnerė ES yra izoliuota, niekam neįdomi ir nereikalinga. Už tai reikėtų išrašyti „padėkos raštą“ visai plejadai nevykėlių užsienio reikalų ministrų ir mėgėjiškai tą politiką bandžiusiems įgyvendinti šalies prezidentams.
Darosi nejauku klausytis mūsų politikų ir teisininkų postringavimų apie aukštus moralės standartus. Juk Europos arešto orderis į ES teisinę sistemą buvo įtrauktas 2002 metais, o M.Golovatovui Lietuva jį sugebėjo išduoti tik praėjusį spalį… Lieka ironiškai klausti, ar tikrai Lietuva nori pagauti M.Golovatovą ir kitus Sausio 13-osios įvykiuose dalyvavusius galvažudžius? Dabar jau aišku, kad Generalinė prokuratūra vilkino Sausio 13-osios bylą ir nesiėmė būtiniausių veiksmų 1991-aisiais Lietuvą sukrėtusių įvykių aplinkybėms ištirti, neišnaudojo visų galimybių patraukti baudžiamojon atsakomybėn Rusijoje ir Baltarusijoje besislapstančius įtariamuosius. Ir visai neaišku, kiek dar mūsų piliečius žudžiusių, luošinusių nusikaltėlių trankosi po Šengeno erdvę. Ar jiems visiems jau išduoti arešto orderiai?
Jeigu europiečiams KGB smogikai netrukdo – tegul sau žinosi. Tačiau būkime sąžiningi bent sau dėl to, ką nieko negražindama įvardijo ir sesuo Nijolė Sadūnaitė portalui Balsas.lt:
„Aišku, austrai elgiasi liokajiškai, bet ar Lietuvos valdžia ir pareigūnai dar išsaugojo moralinę teisę piktintis tuo, kas vyksta? (…) Aš jau nekalbu apie tai, kad buvęs NKVD Telšių skyriaus viršininkas Petras Raslanas teoriškai nuteistas iki gyvos galvos už 75 nekaltų žmonių Rainiuose nužudymą, o tikrovėje vaikšto laisvas ir Lietuvai špygas rodo. Tas pats ir su daugybe kitų nusikaltėlių. Tuo tarpu Lietuvos valstybės saugumo departamentas ir prokurorai persekioja Eglę Kusaitę tos pačios Rusijos užsakymu. Važinėja į Rusiją, neturėdami teisės bendradarbiauti su Rusijos FSB, su ja darniai ir smagiai dirba.“
Ar, kaltindami austrus dvejopais standartais, patys jų nepalaikome?
Todėl Lietuva pati privalo rūpintis, kad komunizmo nusikaltimai būtų pasmerkti. Ji su tuo susijusius klausimus nuolat turi kelti pačiu aukščiausiu lygiu, kaip savo skaudulius pasauliui primena žydai, armėnai, Balkanų tautos. Ir nepamiršti, kad ES reikia ieškoti draugų, o ne priešų. Kitaip mūsų skausmas ir toliau bus tik mūsų reikalas.
Susiję įrašai:
- PALDIES, LATVIJA!
- LIETUVA 2009-AISIAIS
- DIDŽIUOKIMĖS, KAD ESAME LIETUVA
- KRAUJO SKONIS
- KĄ GALI „MAŽAS ŽMOGUS“?
