Visai nepastebimai į kalendorinės švenčių sąrašą šalia Joninių, Motinos dienos, Kalėdų, Naujųjų metų, šv. Valentino dienos, Velykų, įsitaisė Helovinas. Nuėję į interneto svetaines, siūlančias elektroninius atvirukus, galite savo bičiuliui spalio 31 d. proga elektroniniu paštu nusiųsti kokį išsiviepusį moliūgą. Šio geltonaodžio augalo grimasa su pakaušyje įtaisyta spingsule jus pasitiks artimiausiame prekybos centre. Taip pat juo galite pasigrožėti ir užsukę į savo verslą rimtai žiūrinčią kokią kavinę ar klubą, o iš žiniasklaidos sužinoti, kur ir kaip buvo atšvęstas Helovino vakarėlis (ir visai nesvarbu, kad šventėje dalyvavo tik tuzinas besiskeryčiojančių paauglių). O kur dar komercinių TV kanalų siūlomi „Helovino miestelis“, „Prisikėlimas per Heloviną” ir kiti trilerio bei siaubo žanro kino „šedevrai“!
Tad natūraliai kyla klausimas, ar tautiečiai sugebės atsilaikyti prieš prekybininkų ir žiniasklaidos spaudimą ir Heloviną padarys tik kultūriniu svetimkūniu, ar jį integruos į mūsų švenčių kultūrą? Na, galėtume pasamprotauti, kad Lietuvoje moliūgai nusileidžia populiarumu ne tik bulvėms ar burokėliams, bet, pvz., kokiai nors cukinijai, ir sunku patikėti, kad lietuviai spalio pabaigoje puls juos pirkti tokiais pat kiekiais kaip žvakutes. Be to, nacionalinio „helovino“ Užgavėnių tradicijos, kurių nesugebėjo išnaikinti net gūdus sovietmetis, yra pakankamai gajos, ir jos turėtų tapti stipria alternatyva importinei šventei.
Tačiau nerimui yra rimtas pagrindas. Pirmiausia mūsų šventės kultūros pajauta yra smarkiai atrofuota. Šeima – ta aplinka, kurioje yra puoselėjama šventės kultūra. Tačiau ji formuojasi dešimtmečius, o deformuojasi per keletą metų. Norime to ar ne, turime prisiminti, kad tarybiniais metais savo šeimose švęsdavome tik gimtadienius ir Naujuosius bei kartą per metus mūsų niūrios laiptinės pakvipdavo blynais, skelbdamos, kad atėjo Užgavėnės. Tokį gavome švenčių paveldą. O naujas „senas“ šventes sunkiai prisijaukiname. Vargais negalais įpratome švęsti Kalėdas, nors interneto forumai mirga nuo pareiškimų, kad tai pati nekenčiamiausia šventė. Iki šiol nežinome ką veikti per Vasario 16-ąją, juk ji nė trupučio nėra panaši į Holivudo filmuose ir žinių laidose matomą amerikietiško entuziazmo kupiną liepos 4-ąją. O Velykos su pliušiniais ir šokoladiniais zuikiais prekybos centrų lentynose yra tapusios tikru nesusipratimu.
Tad turime pripažinti, kad šventės patiria turinio krizę. Lieka formos tuštuma, kurią bando užpildyti prekybininkų pasaulėvaizdis ir žiniasklaidos malūno dūzgimas. Būtent jie diktuoja visuomenei, kurios šventės vertos ypatingo dėmesio, o kurios – tik minėjimų žiniose, tad prekybininkų ir žiniasklaidos įtaką formuojant mūsų švenčių kultūrą sunku pervertinti. Juk šitaip pirmo svarbumo švente buvo padaryta Valentino diena, kai net vos žodį ištariantys pypliai linki „meilės“, o raudonų širdelių lipdukais pasidabina įvairių amžių ir socialinės padėties gyventojai. Verta prisiminti ir prekybininkų bei žiniasklaidos suorganizuota akciją, prieš kurios visuomeninę bangą neatsilaikė net Seimas, paskelbęs Jonines nacionaline švente, o jos populiarų turinį taikliai nusako ŽAS‘ų dainelės žodžiai: „karštos merginos ir šaltas alus“. Iš tiesų laisvadienis po tokių „joninių“ yra pats natūraliausias noras!
Suprantama, kad tokiai atmosferai yra itin nepalankios lapkričio šventės, prabylančios apie didįjį mūsų egzistencijos nesusipratimą – mirtį. Philippo Ariéso demaskuota mirties slėpimo visuomenė Helovino siautulyje randa galimybę iš viešo diskurso eliminuoti šią nepatogią temą. Blogiausia, kad tai pirmiausia nutaikyta į vaikus ir paauglius, kurie tik džiūgauja, įgaudami dar vieną galimybę padūkti. Švenčių turinio krizė tampa palankia dirva prigyti tokiam svetimkūniui kaip Helovinas. Čia geras pavyzdys galėtų būti kultūriškai konservatyvi Austrija. Prieš porą metų Vienos kardinolui Christophui Shonbornui teko katalikų šeimoms pasiūlyti savo vaikus per Heloviną perrengti teresėlėmis ir pranciškais. Taigi šalyje, kuri kelis šimtmečius diktavo visai Europai minties ir muzikos madas, Helovinas yra tapęs kultūrine realija, ir dabar šalies šviesuomenei belieka svarstyti būdus, kaip šiai šventei suteikti kitokį turinį.
Mes kol kas dar turime progą pasvarstyti, ar atverti duris į jas besibeldžiančiam plačiaburniui moliūgui.
Susiję įrašai:
- AR HELOVINAS NEKALTAS ŽAIDIMAS?
- HELOVINAS IR ŠVENČIŲ ALTERNATYVOS
- DIDŽIUOKIMĖS, KAD ESAME LIETUVA
- BŪNA IR TOKIŲ SVEČIŲ (USHPIZIN)
- KAIP ŠVENČIAME JUBILIEJŲ?
