APIE MAŽESNĮ BLOGĮ IR BIOLOGINĘ ŽALIAVĄ

 

Apvaisinimo procesas turi skleistis ne mėgintuvėlyje

Gegužės 17 dieną per spaudos konferenciją Kaune Katalikų, Ortodoksų ir Evangelikų liuteronų bažnyčių Lietuvoje atstovai paskelbė komunikatą, kuriame išdėstė krikščionišką poziciją dirbtinio apvaisinimo klausimu.

Verta pažymėti, kad tokius bendrus pareiškimus trijų didžiausių tradicinių krikščioniškų bažnyčių atstovai daro tik ypatingomis progomis, tais atvejais, kai visuomenę privalu informuoti apie grėsmes krikščioniškoms vertybėms ir žmogiškumui. Tai priverčia krikščionis užmiršti istorines nuoskaudas, doktrininius skirtumus, konfesinę tapatybę ir kalbėti vienu balsu.

Tokia proga tapo Seime svarstomi “darbiečių” D.Mikutienės ir V.Gapšio Dirbtinio apvaisinimo įstatymo bei buvusio sveikatos ministro A.Čapliko parengti Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektai. Nors nė vienas iš jų iki galo neatitinka krikščioniško požiūrio, šiuo atveju tenka prisiminti seną “mažesnio blogio” principą.

Dirbtinio apvaisinimo klausimas kelia nevienareikšmiškas diskusijas. Dažnai paprastam piliečiui sunku ir suprasti, ko tie krikščionys nerimauja. Juk, atrodytų, pagalba nevaisingiems sutuoktiniams, kurių Lietuvoje priskaičiuojama kelios dešimtys tūkstančių, yra kilnus mostas.

Krikščioniška pozicija neprieštarauja tokiai pagalbai. Apvaisinimas turi vykti iš abiejų sutuoktinių – vyro ir žmonos – lytinių ląstelių, kitaip tariant, kad gimęs vaikas žinotų savo genetinius tėvus. Kaip pažymima krikščioniškų bažnyčių komunikate, “nepriimtinas trečiųjų asmenų lytinių ląstelių naudojimas apvaisinimui, paminant ir Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos ginamą prigimtinę vaiko teisę žinoti savo biologinius tėvus”.

Taip pat neatmetama pagalba, kai iš laboratorijoje subrandintos, užšaldytos, atitirpdytos ir apvaisintos kiaušialąstės gimsta kūdikis. Kiaušialąsčių šaldymas – alternatyva būtent embrionų šaldymui. Ši nauja technologija yra paspirtis toms pacientėms, kurioms dėl vienokių ar kitokių ligų planuojamas chirurginis kiaušidžių šalinimas ar tam tikri gydymo būdai (chemoterapija, radioterapija), kurie gali pažeisti kiaušides ir sutrikdyti vaisingumą.

Kita svarbi aplinkybė – apvaisinimo procesas turi skleistis ne mėgintuvėlyje (lot. “in vitro”), bet moters kūne (lot. “in vivo”). Problemos šaknis, kad įvykus apvaisinimui mėgintuvėlyje užsimezga ne viena gyvybė, tad iškyla klausimas, ką daryti su kitais, “silpnesniais”, embrionais, kurie netinkami tęsti kelionės į šį pasaulį, nes labiau nei “galingiausiasis” rizikuoja neišvysti dienos šviesos. Pasirinkimų, kaip elgtis su tokia “pertekline medžiaga”, nėra daug: leisti jiems žūti, užšaldyti arba naudoti kitokiems moksliniams tyrimams ir eksperimentams.

Todėl krikščioniškų bažnyčių pareiškime sakoma:

“Taip sudaromos sąlygos paminti prigimtinę teisę į gyvybę ir su embrionu siekiama elgtis tik kaip su paprasta biologine medžiaga. Krikščioniškajai etikai visiškai nepriimtinas perteklinių embrionų kūrimas, jų šaldymas ir naikinimas pasibaigus “galiojimo terminui”.

Kaip matome, esama didelės etinės problemos, kai mokslas ir vertybės susiduria kaktomuša, o už jos slypi konkrečių žmonių dramos ir likimai, medicinos verslas ir didžioji politika. Šioje sampynoje reikalingi pagrįsti sprendimai, priimti vadovaujantis ne emocijomis, kieno nors interesais ar trumpalaike konjunktūra, bet pagarba žmogaus orumui.

Krikščioniškas požiūris gali būti laikomas tamsybišku, retrogradiniu ar nejautriu. Bet gyvybės atsiradimo klausimu krikščionys negali tylėti. Juk, viena vertus, kalbama apie žmogaus bandymus dirbtiniu gyvybės pradėjimu kištis į Kūrėjo prioritetinę veiklą. Kita vertus, žmogaus gyvybė nuo pradėjimo akimirkos turi visą reikiamą potencialą (net genetiniu lygmeniu) būti asmeniu, todėl paversti embrionus biologine žaliava (tokios galimybės atsiveria priėmus A.Čapliko įstatymo projektą) yra paprasčiausiai makabriškas pasirinkimas. Ar jam pritars Seimo narių sąžinė?

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai: