Siūlau kiek patrumpintus kun. B.  Häringo apmąstymus, kurie 1996 m. buvo paskelbti “Bažnyčios žiniose”. Gal dar, kas nors ryšitės išpažinčiai…

Geroji mesijinės ramybės naujiena

Atgailos sakramentas yra didžioji prisikėlusio Kristaus dovana Bažnyčiai. Velykų dieną, kai išsigandę apaštalai drebėjo prie užrakintų durų, jiems pasirodė Viešpats ir prabilo į juos. Kristaus kančios metu parodę savo silpnumą, jie iš Jėzaus išgirdo paguodos ir atleidimo žodį: “ ‘Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu”. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: “Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos (Jn 20, 21-23)”.

Viešpaties ramybės ir atleidimo žodis nuolat skaistina Bažnyčią, kad ji galėtų stoti prieš jį “be jokios dėmės ir raukšlės” (Ef 5, 27). Bažnyčia Kristaus pavedimu ir Jo galia atlieka tarp savo narių sutaikinimo misiją ir skelbia veiksmingą ramybės žodį: “Kaip Tėvas mane siuntė, taip ir aš jus siunčiu”. Kristaus pasiuntinybė buvo atskleisti Tėvo meilę. Sakramentinis ramybės žodis teikia galimybę sugrįžti net po mirtinos nuodėmės, per jį patiriame Dievo troškimą vėl mus priglausti. Pranašas Ezechielis pasakoja apie išdžiūvusius kaulus, kuriuos Dievas atgaivina (plg. Ez 37, 1-10). Dievo Dvasia teikia gyvybę, grąžina gyvenimą. Kunigas Atgailos sakramento metu skelbia žodį, kuris taip pat atgaivina. Tai Geroji Naujiena kiekvienam nusidėjėliui.

Priimantys Atgailos sakramentą turi sąmoningai suprasti galingą Kristaus ir jo Bažnyčios veikimą. Svarbiausias dalykas – ne ką mes darome, o ką daro Jėzus. Jis atleidžia nuodėmes! Tai turėtume pajusti ir išpažintyje. Atgailos sakramentas yra veiksmingas Dievo žodžio paskelbimas, kuris gali pakeisti gyvenimą. Penitento ištvermė laikantis gėrio labiau priklausys nuo per sakramentą patirto džiaugsmo, negu nuo tyrinėjimo, susijusio su materialiu integralumu. Nieko nėra svarbiau, kaip visus vesti į šį Viešpaties džiaugsmą.

Asmeninis susitikimas su Viešpačiu Bažnyčioje

Petras po išdavystės tris kartus patvirtino, jog myli Jėzų. Jis yra geriausias kunigo pavyzdys: tik tas, kuris pats nuolankiai išpažįsta savo kaltes, gali tapti geru ganytoju. Geras nuodėmklausys kartu su visa Bažnyčia taria: “Atleisk mums mūsų kaltes”.

Dievas kviečia kiekvieną žmogų, duoda jam gyvenimo užduotį. Kai žmogus atmeta šį kvietimą, nevykdo savo pareigų, jis nusideda. Nuodėmė yra laisvas Kristaus atperkančios meilės atmetimas. Ji žeidžia Viešpatį, bet žeidžia aktualiai per Bažnyčią. Kiekviena nuodėmė paliečia ne tik Kristų, bet ir Dievo tautą. Sunki nuodėmė atskiria žmogų nuo Dievo, atskiria ir nuo Bažnyčios. Bažnyčia pagal dieviškąjį įstatymą nusprendžia, ar žmogus yra vertas priimti Eucharistiją. Todėl sunki nuodėmė yra excommunicatio. Dievo kvietimo atmetimas yra asmeninis, bet ne privatus, nes visas dovanas ir malones žmogus gauna ne vien dėl savęs, bet tam, kad galėtų kurti, statyti Kristaus Bažnyčią. Naudinga pamatyti ir pripažinti visuomeninius ir asmeninius nuodėmės padarinius.

Penitento pasirengimas

Kristaus ramybės negali patirti tas, kuris nusigręžė nuo tiesos. Nuolankus savo padėties pripažinimas – būtina ir geriausia Atgailos sakramento priėmimo sąlyga, o tuščias pasitenkinimas savimi yra blogiausias dalykas. Nuolankumas – labiausiai reikalinga dorybė, kurią būtina ugdyti. Tik tada žmogus pajėgs suprasti, kas yra nuodėmė. Todėl daugiau dėmesio reikėtų skirti ne nuodėmių skaičiui ir jų aplinkybėms nustatyti, bet padėti suprasti didžiulį nuodėmės neteisingumą ir vargingą nusidėjėlio padėtį.

Penitentas turi būti nusiteikęs žengti žingsnį į priekį, tačiau prie jo reikia prisitaikyti, žiūrėti, ką jis gali tuo metu atlikti, ir padėti eiti į priekį. Antra vertus, jei penitentas jaučia, kad Dievas nori iš jo daugiau, nereikia gesinti jo užsidegimo. Nuodėmklausiui naudinga savęs klausti: ar penitentas stengiasi? ar jis mėgina gyventi geriau? ar nori intymiau pažinti Viešpatį? Jėzus apaštalus auklėjo pamažu, nereikalavo iš jų visko tuoj pat. Vieno iš žymiausių moralistų šv. Alfonso Liguori nuomone, kai kada geriau nutylėti tokius dalykus, kurių tuo metu penitentas dar nebūtų pajėgus išspręsti. Nuodėmklausys, matydamas penitento nežinojimą, turėtų tik užsiminti, kad penitentas dar nesupranta daugelio dalykų ir juos turės spręsti vėliau. Negalima sakyti “viskas gerai”, bet būtina nurodyti kryptį, kad penitentas galėtų daryti pažangą. Reikia ne milimetrais skaičiuoti nuodėmės dydį, bet pamokyti, visokeriopai padrąsinti ir paraginti penitentą. Tuo tarpu iš tų, kurie gavo “penkis talentus”, pavyzdžiui, kunigų, vienuolių dera reikalauti daugiau. Jie turėtų ypač sąžiningai vykdyti savo pareigas.

Gailestis ir pasiryžimas

Iš tikro gailesčio kyla Viešpaties džiaugsmas. Nuodėmklausys turi ištirti, ar penitento gailestis yra pakankamas. Juk ir Kristus klausė: “Ar tiki?” Reikia padėti sužadinti skausmą dėl nuodėmių, kuris veda toliau už paprastą gailesčio formulę. Padėti pažinti nuodėmes ir priminti didžiuosius gailesčio motyvus, kuriuos pateikia tikėjimas, yra svarbiau už moralinius pabarimus.

Gailestis yra dinaminis, visuomet gali būti didesnis. Netobulo gailesčio užtenka atleidimui, bet tuo negalima pasitenkinti. Nuodėmklausys turėtų ne gąsdinti bausmėmis, bet pabrėžti pozityvius motyvus: dėkingumą Dievui ir jo šlovinimą už beribį gailestingumą.

Pasiryžimas nenusidėti priklauso nuo gailesčio. Jei penitentas negali nusikratyti nuodėmių, negali nuoširdžiai pasiryžti taisytis, neužtenka grasinti išrišimo nedavimu. Nuodėmklausys turi stengtis jo širdyje sužadinti nuoširdų gailestį dėl nuodėmių, galbūt kartu su juo sukalbėdamas spontanišką ir pritaikytą maldą. Ir čia galioja pažangos dėsnis. Žmogus turi daryti viską, ką gali, ir ištvermingai melstis dėl to, ko dar neįstengia padaryti. Nuodėmklausys gali reikalauti iš penitento ne nebenusidėti, bet stengtis daugiau nebenusidėti.

Jeigu negalima duoti išrišimo, dera penitentą paguosti ir paraginti jį prašyti Dievą jėgų atlikti tai, ko dar nepajėgia. Nusidėjėlis ateina pas Dievą iš tam tikros aplinkos ir per ilgus metus susiformavę įpročiai greitai nepasikeis. Tam reikia laiko. Bet Tėvas tuoj pat priima sugrįžusį sūnų, kuris tikrai gailisi. Jei penitentas žinos, koks džiaugsmas danguje dėl jo gailesčio, lengviau nutrauks blogus ryšius. Atgailauti pasiryžęs nusidėjėlis dar nesuvokia visos savo padėties ir todėl neprotinga klausinėti jo tokių nuodėmių, kurių jis dar nesupranta. Pirmiausia reikia jam padėti išsivaduoti iš aiškių nuodėmių ir ištverti gerame. Būtina raginti įvykdyti savo pareigas, bet nereikalauti to, kas viršija penitento jėgas ir supratimą.

Ilgai nebuvusiems išpažinties neskiriama didžiulė atgaila: kas norėtų sugrįžti ten, kur su juo blogai elgiamasi? Turėtų būti atsižvelgiama į penitento pajėgumą. Kartais galima taktiškai nurodyti, kad penitento kaltės dydis neatitinka skiriamos atgailos. Sūnus palaidūnas tikėjosi, kad bus priimtas kaip tarnas, o Tėvo elgesys priminė jo gerumą, kurį per ilgą atsiskyrimo laiką sūnus buvo užmiršęs. Žiedas, drabužiai, puota – kiekvieną kartą Tėvo rodoma meilė padėjo sūnui palaidūnui suprasti savo neišmintingumą ir priartėti prie Tėvo.

Išrišimas

Išrišimas yra Kristaus ramybės paskelbimas žmogui. Išrišimo žodžiai, kaip ir Mišių konsekracijos formulė, ne tik ženklina, bet ir įvykdo tai, kas jais pasakoma. Čia gali būti naudingi kai kurie patarimai.

Kai abejojama, visada reikia vadovautis prielaida penitento naudai. Jei vis dėlto dėl kokios nors priežasties negalima duoti išrišimo, reikia suteikti galimybę penitentui tą trūkumą ištaisyti.

Jei išrišama sub conditione, apie tai būtinai pasakoma ir išsiaiškinama, ar jis supranta, ką toks išrišimas reiškia.

Anksčiau žmogus galbūt labiau buvo spaudžiamas aplinkinių atlikti išpažintį. Šiandien, jei ateina priimti Atgailos sakramentą, reikia manyti, jog tai daro tikrai gera valia. Jei atrodytų priešingai, vis tiek dera elgtis su juo bičiuliškai, padrąsinti: “Jūs jau parodėte gražias pastangas, atėjote čia. Jei leisite, jums padėsiu”. Jei nors kiek matyti geros valios, būtina parodyti atlaidumą, juk gera valia – viena svarbiausių išrišimo sąlygų.

Jei žmogus visiškai nesisaugo nuodėmės ir nieko nedaro, kad išvengtų jos, po keleto išbandymų derėtų parodyti ryžtingumą. Kai niekas nepadeda, išrišimas atidedamas. Jei žmogus visiškai neparodo, kad tikrai gailisi, jam negalima dovanoti Viešpaties ramybės. Toks ženklas gali būti sunkios atgailos priėmimas, pavyzdžiui, per tam tikrą laikotarpį sukalbėti specialią maldą. Jei penitentas jaučia neapykantą kitam, reikėtų sukalbėti kartu su juo gailesčio aktą. Reakcija į sunkios atgailos skyrimą gali parodyti, ar penitentas turi gerą valią ar jos neturi.

Kartais galima tiesiog pasakyti: “Gaila, bet nematau jūsų geros valios”. Paaiškinti, kad išrišimas be tinkamo nusiteikimo nieko neduoda. Tačiau psichologiškai visuomet geriau išrišimą “atidėti”, negu jo “neduoti”. Kad penitentas grįžtų tinkamai nusiteikęs, galima paskatinti: “Melsiuosi už jus. Leiskite palaiminti, kad Viešpats pakreiptų jūsų žingsnius į save”.

Nereikia painioti baimingumo su mandagumu ir švelnumu. Nuodėmklausys – Dievo atstovas ir penitentas turi jausti, kad susitaiko su Tuo, kuris yra šventas.

Šventųjų ir nusidėjėlių Bažnyčia

Bažnyčia daro įtaką pasaulyje ne vien žodžiu ir liturgija. Ji yra meilės bendrija, kurioje visada yra vietos nusidėjėliui ir, kuri nuolat susiduria su nuodėmės realybe. Savo aplinkoje turime matyti ne vien blogį, bet ir visą gėrio paveldą, kuris perduodamas iš kartos į kartą. Žmogus, nematantis gėrio, kurį gauna iš kitų, yra aklas patiriamai meilei, nepripažįsta dieviškos dovanos ir yra tikrai apgailėtinas. Jis nesugeba pasinaudoti proga padaryti kitus laimingus.

Krikščionis turi įgauti imunitetą prieš pasaulyje esantį blogį. “Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas… Tad stovėkite, susijuosę strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais ir apsiavę kojas ryžtu skleisti taikos Evangeliją” (Ef 6, 11, 14-15).

Žmogus turi naudotis laisve, galimybe parodyti iniciatyvą, bet tai nereiškia, jog jam galima visada klysti. Svarbu, kad aplinka, kurioje jis gyvena, o ypač Atgailos sakramentas padėtų pamatyti savo klaidas.

Gailestis turėtų būti ne vien dėl to, kad nuodėmė pakenkė asmeniškai. Ji turėtų žadinti ir tai, kad nuodėmė trukdo skleistis Dievo karalystei Bažnyčioje ir pasaulyje. Todėl reikia atsiskirti net nuo to, kas mums brangu (kaip akis ar dešinė ranka), kad tik būtume ištikimi Kristui.

Nuolankiai priėmęs Kristaus ramybę, žmogus gauna pasiuntinybę savo aplinkoje, šeimoje, ekonominėje, kultūrinėje ir socialinėje srityse, taip pat bažnytinėje bendruomenėje. Nuodėmklausiui svarbu pažinti tą aplinką, kurioje žmogus gyvena. Kur du ar trys susirenka Kristaus vardu, ten ir Kristus. Bet kur intrigos, apgavystė, pavydas – iš ten Kristus tarytum išvejamas. Žmogus gali apnuodyti savo aplinką. Laiške galatams apaštalas Paulius išvardija tokius kūno darbus (plg. Gal 5, 19-21). Šiandien apaštalas dar pridėtų polinkį viską griežtai kritikuoti, prisitaikėliškumą. Pavydas, šališkumas tiesiogiai apnuodija Bažnyčios aplinką. Net ir kai kurie krikščionys laikosi priešingos Bažnyčiai nuomonės vienu ar kitu moralės klausimu: dėl skyrybų, neištikimybės, priešvestuvinių santykių ir kt. Jei aiškiai ir atvirai nepasisakoma prieš tokią nuomonę, ji ne tik kenkia, bet ir įsivyrauja.

Svarbiausias dalykas, kad Atgailos sakramentas neštų taiką, padarytų žmones taikos, ramybės įrankiais šeimose, aplinkoje.

Nuodėmklausys turi taip elgtis, kad penitentas po išpažinties galėtų džiugiai kartoti: “Kuo aš Viešpačiui atsidėkosiu už visa gera, ką man padarė?” Per daug smulkmeniškas klausinėjimas sugriauna tokią nuotaiką.

Nuolatinis atsivertimas ir pamaldumo išpažintis

Blogai, jei krikščionis mano, kad neįmanoma išvengti sunkios nuodėmės. Jis turi nuolat eiti dvasinės pažangos keliu ir kartu prašyti Dievą nuodėmių atleidimo. Gyvenimas yra budėjimo laikas. Sąžinės sąskaita padeda išlikti budriems. Tikintysis turi ne tik prisiminti įsakymus, bet ir stebėti, kaip atrodo jo gyvenimas Kristaus Kalno pamokslo, Jo atsisveikinimo kalbos šviesoje. Žvelgdami į save per palaiminimų veidrodį, išvengsime tuščio pasitenkinimo savimi.

Dažna išpažintis taip pat padeda būti nuoširdesniems Dievui ir žmonėms (plg. Jok 5, 16). Priimdami Atgailos sakramentą ne tik pasisakome, kaip nusikaltome malonės įstatymui, bet ir nuoširdžiai prisipažįstame: “Esu tik nusidėjėlis. Turiu nuolat apvalyti savo širdį, protą, valią ir budėti”. Tačiau atlikti išpažintį kas mėnesį ar savaitę ir nepripažinti savo klaidų ir trūkumų broliams, yra rafinuočiausias fariziejiškumas.

Pamaldumo išpažintis, kurioje išpažįstame lengvas arba praeityje jau išpažintas nuodėmes, nėra visiškai būtina. Lengvos nuodėmės atleidžiamos ne vien per išpažintį. Tarp daugelio kitų būdų, jos atleidžiamos ir pamaldžiai priimant Eucharistiją (D 875). Tačiau atgailos dvasios trūkumas, nesugebėjimas atsikratyti lengvų nuodėmių neleidžia mumyse išsiskleisti Eucharistijos ir kitų sakramentų vaisiams. Aišku, kad sakramentų priėmimas būtų vaisingas, reikia pagilinti ir atnaujinti atgailos dvasią. Čia gali padėti ir per išpažintį vykstantis sakramentinis susitaikymas. Be abejo, pirmykštėje Bažnyčioje nebuvo pamaldumo išpažinties, bet kitokiu būdu labai intensyviai buvo palaikoma visų tikinčiųjų atgailos dvasia. Antra vertus, tikėjimas laikui bėgant auga ne tik teologine prasme, bet ir praktiškai.

Atgailos sakramento dvasiai ir svarbai priešinga paviršutiniškai, grynai iš įpratimo atliekama išpažintis. Tokia išpažintis, kai iš įpratimo išsakomos lengvos nuodėmės, kurių nenorime atsisakyti, ne tik mažai naudinga, bet tiesiog pavojinga.

Visais atvejais pamaldumo išpažinties priminimas negali užtemdyti tiesos, kad krikščionio tikslas yra ne Atgailos, bet Eucharistijos sakramentas, kuriam atgaila tik padeda pasirengti.

Susiję įrašai:

• KAIP ATLIKTI NORMALIĄ IŠPAŽINTĮ?
• AR LIETUVIAI EINA IŠPAŽINTIES?
• NEJAUGI GYVENTI BE MEILĖS?
• TRAGEDIJA KAUNE IR KRIKŠČIONYS
• KUNIGO LAIMĖ