APIE ALKOHOLĮ IR BAŽNYČIĄ – DAR KARTĄ

Didžiausia painiava yra dėl katalikybės kaip religinės ir vertybinės sistemos požiūrio į alkoholį.

Nors atrodytų prieš Kalėdas virusios aistros dėl Katalikų Bažnyčios hierarchų pasisakymų apie alkoholio prekybą reguliuojančius įstatymus turėtų aprimti, tačiau jos ir toliau kurstomos. “Lietuvos ryto” publikacija “Bažnyčia rūstauja ne ant visų nusidėjėlių” akivaizdžiai parodė, kad prieškalėdiniuose debatuose iš akiračio buvo išleisti keli aspektai, kuriuos vertėtų apsvarstyti. Pati didžiausia painiava yra dėl katalikybės kaip religinės ir vertybinės sistemos požiūrio į alkoholį. Susidaro įspūdis, kad jis paprasčiausiai nėra pažįstamas ne vienam lietuviui.

Ką pasakytų pranašas Izaijas Bradauskui?

Visų pirma, bet kuri krikščioniška konfesija grįsdama savo mokymą apie tam tikrus dalykus remiasi Biblija. Tad ką ji sako apie alkoholį? Biblijoje apie 250 vietų yra paminėti alkoholiniai gėrimai, dažniausiai vynas. Tuo tarpu alus neminimas, nes Izraelyje šis gėrimas nebuvo populiarus, nors jo kaimynai egiptiečiai ir babiloniečiai jį vartojo gana gausiai. Senajame ir Naujajame Testamente neminimi ir stiprūs alkoholiniai gėrimai, nes biblinėje epochoje dar nebuvo žinomi destiliavimo procesai.

Alkoholiniai gėrimai Biblijoje nepatenka į moralinio blogio kategoriją, t.y. jų vartojimas nėra smerkiamas. Maža to, vynas yra tas, kuris “linksmina žmogaus širdį“ (Ps 104,15). Patarlių knygoje net yra rekomendacija vynu prablaškyti depresyvias mintis: “Verčiau duok svaigųjį gėrimą žūstančiam, vyną – žmogui, kuriam gyvenimas apkarto“ (31,6).  Jei Jėzaus Kristaus veiksmą Kanos vestuvėse, kai jis vandenį pavertė vynu, traktuosime ne vien simboliškai, tuomet nustebsime, kad to vyno Išganytojas pridarė apsčiai – kažkur apie 600 litrų. Todėl reformatorius Martinas Liuteris vyną Biblijoje laikė džiaugsmo simboliu.

Tačiau būdama gyvenimo knyga ir į vyną Biblija žvelgia nevienareikšmiškai. Apaštalas Paulius perspėja tikinčiuosius: „Nepasigerkite vynu, kuriame slypi pasileidimas, bet būkite pilni Dvasios“ (Ef 5,18). O štai Senajame Testamente  pranašas Izaijas perspėja girtuoklius: „Vargas tiems, kurie, keldamiesi anksti rytą, negali apsieiti be svaigiųjų gėrimų, ir prasėdi iki išnaktų, kol įkaušta nuo vyno!“ (5,11); „Vargas tiems, kurie didvyriai prie vyno ir narsūs prie svaigiųjų gėrimų“ (5,22). Jis dar griežčiau nei kai kurie Lietuvos vyskupai pliekia savo šalies vadovus: “šitie svirduliuoja perimti vyno, klupinėja įkaušę nuo svaigaus gėrimo. (…) Šlitinėdami nuo stipraus gėrimo, jie klysta ką regėdami, suklumpa bylą spręsdami. Taip, visur stalai šlykščiai apvemti, švarios vietos nėra. (28, 7-9)”. Ką Izaijas pasakytų parlamentarui Bronislovui Bradauskui, kai šis įkaušęs bandė užtraukti Seime Tautinę giesmę?

Rekomenduoja saiką

Todėl saiką siūlo ir Katalikų Bažnyčia. Jos katekizme alkoholis yra minimas tokiame kontekste:

“Saikingumo dorybė leidžia išvengti visokio piktnaudžiavimo, nesaikingumo valgant, vartojant alkoholį, tabaką ir medikamentus. Sunkiai nusikalsta tas, kas, būdamas neblaivus arba be saiko pamėgęs greitį, sukelia pavojų kitų žmonių ir savo paties saugumui sausumos, vandens ar oro keliuose.” (§ 2290)

Kitaip tariant, katalikai nėra abstinentai. Biblinės nuostatos, kurios į alkoholį kviečia žvelgti blaiviai yra artimos daugumai Bažnyčių ir bažnytinių bendrijų, bet yra ir išimčių. Pavyzdžiui, metodistai net apeigose vartoja vynuogių sultis, krikščionys evangelikalai, fundamentalistinės baptistų bendrijos pietinėje JAV laikosi griežtos abstinencijos. Tai lėmė ir istorinės aplinkybės, kai JAV XX a. pirmoje pusėje buvo įvestas sausas įstatymas.

Panašiomis aplinkybėmis vertėtų aiškinti ir griežtą Lietuvos hierarchų poziciją alkoholio klausimais. Juk Lietuvoje niekada nebuvo (ir nėra) alkoholio vartojimo kultūros. Alkoholis visada buvo tautos naikinimo įrankis. Ką vykdė carinė Rusija, sovietų okupantai, tą dabar daro godumo vedami tautiečiai. Jau nuo vyskupo Motiejaus Valančiaus laikų katalikų hierarchai kovojo su nežabotos girtuoklystės rykšte. Kol vienuoliai Belgijoje gamino aukščiausios kokybės alų, brolijos ir seserijos Prancūzijoje brandino taurius gėrimus, o Vokietijoje  – vynus, pažangūs dvasininkai mūsų krašte kovojo su girtuoklyste bendruomenėje ir savo luome.

Kaip atsiranda alkoholikai?

Tad katalikų hierarchai neturi tikslo uždrausti alkoholį apskritai, bet ragina mažinti jo prieinamumą, kovoja su sisteminiais dalykais. Beje, kaltinimai, kad tuo bažnytinė vadovybė prisideda prie alkoholio kontrabandos plitimo – juokingi. Juk kontrabandinius gėrimus renkasi mažas pajamas turintys gyventojai, kurie niekada nepirks brangesnių gėrimų.

Kaip ir absurdiškai atrodo bandymai įrodyti, kad nuomodamos patalpas kavinėms ir restoranams bažnytinės institucijos dalyvauja alkoholio versle ir ugdo būsimus alkoholikus. Juk bažnytinės institucijos Vilniuje, Kaune ar Panevėžyje neturi jokio tiesioginio suinteresuotumo, kad alkoholis būtų perkamas, kaip, pavyzdžiui, kai kurie vienuolynai, kurie gamina itin aukštos kokybės alkoholį, Vakarų ir Pietų Europoje. Ir ten niekas dėl to neklykia, kad Bažnyčia girdo žmones. Čia tik patalpos, kuriose ne degtinės parduotuvės įsikūrusios, nuomojamos ir dėl to pučiamas dramblys.

Ir niekas netaps alkoholiku skanaudamas belgišką alų ar pakeldamas taurę vyno restorane. Skirtingai nuo tautoje įsitvirtinusio savaitgalinių “pjankių” papročio, kai masiškai nusigeriama iki sąmonės netekimo. Nepakantumas tokiems reiškiniams turėtų būti visuomenės rūpestis, o ne kova su įsivaizduojamais fantomais pasidabinusiais vyskupų kepurėmis.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai: