VIEŠPATIES APSIREIŠKIMO ŠVENTĖS EVANGELIJA

Ne kartą tenka girdėti: „Man arčiau „kailio“ yra mokslas, o ne religija“.
Nuo Apšvietos laikų mokslas ir religija reiškia priešingus polius.
Mes dažnai esame šios dialektikos aukos. Juk ne vienas tikintis žmogus mokslą laiko religijos priešu, kaip ir ne vienas mano, kad mokslas nuvijo religiją į bažnyčios rūsį ir su trenksmu uždarė jo dangtį.
Tik nesunku pastebėti, kad religija be mokslinio pažinimo neretai virsta fundamentalizmu, o religiją paniekinęs protas yra apiplėštas, nes netekęs paslapties, jis sustabarėja.
Todėl Trijų Karalių šventė mums turėtų būti sava. Ji skelbia, kad iranėnų religijos, zoroastrizmo, žyniai (vadinami Trimis Karaliais) neapsiribojo tuo pažinimu, kurį turėjo apie religiją. Kaip ir būdami astronomais, mokslininkais, jie reiškinius danguje neįvertino vien kaip dangaus kūnų judėjimą, bet susiejo su Dievo įsiterpimu į žmonių istoriją. Kas iš mūsų, kiek mūsų amžininkų gamtos reiškinį sietų su religiniu įvykiu?
Jie išėjo į tolimą kelionę, nes ieškojo tiesos, tad juos vedusi žvaigždė buvo tiesa.
Tik ji gali patenkinti mūsų alkanus protus.

Susiję įrašai:

• KRIKŠČIONYBĖ IR MOKSLAS: AR ESAMA SĄLYČIO TAŠKŲ?
• DIEVAS TARĖ: „TEBŪNIE KREPŠINIS!“
• DAUGUMA PRANCŪZIJOS IMAMŲ UŽDRAUDĖ MUSULMONAMS SVEIKINTI SU NAUJAIS METAIS
• TARP DVIEJŲ TĖVYNIŲ
• Lietuvių religingumas – Dievui – taip, o bažnyčiai – ne?