Prieš metus rugpjūčio 6 d. Maskvoje, Dono Dievo Motinos vienuolyno kapinėse, amžinam poilsiui atgulė iškilus rusų rašytojas, publicistas, istorikas, poetas, visuomenės veikėjas ir buvęs disidentas, Nobelio premijos laureatas Aleksandras Solženicynas. Solženicyno mirtis ženklina epochos, kurią pats rašytojas apibūdino kaip „tragiška istoriją apie tai, kaip patys rusai naikino save ir savo ateitį“, pabaigą.
Žavėjosi komunizmu
Rašytojas gimė 1918 metų gruodžio 11 dieną Kislovodske. Jo tėvas, giliai tikintis, rusų valstietis iš Šiaurės Kaukazo, žuvo kelis mėnesius prieš sūnaus gimimą, medžioklės metu. Solženicyno motina buvo Ukrainos dvarininko duktė, kurios šeimos turtą konfiskavo bolševikai. Visi šie įvykiai paliko ryškius pėdsakus rašytojo kūryboje ir pasaulėvaizdyje. Vėliau remdamasis motinos pasakojimais, savo epopėjoje „Raudonas ratas“, jis įkūnijo savo tėvą Sanios Laženicyno paveiksle.
Jau mokydamasis vyresnėse klasėse Solženicynas susidomėjo literatūra, pradėjo rašyti esė ir eilėraščius, tačiau jo svajonei susieti savo gyvenimą su literatūra tuo metu nebuvo lemta išsipildyti. Tad jis pasirinko pragmatiškesnį kelią ir 1936 m. įstojo į Rostovo, kuriame tada gyveno jo šeima, universiteto fizikos — matematikos fakultetą. 1941-aisiais jis su pagyrimu jį baigė ir taip įgijo galimybę būti mokytoju, kas ji ne kartą gelbėjo tremties metais. Dar nebaigęs vienos aukštosios mokyklos, 1939 m. Solženicynas neakivaizdžiai pradeda mokytis Maskvos filosofijos, literatūros ir meno universitete, nors dėl potraukio teatrui bandė stoti ir į teatro mokyklą, bet nebuvo į ją priimtas.
Jau tuo laiku rašytoją domino sovietinio gyvenimo tikrovė, sunkus porevoliucinės Rusijos žmonių gyvenimas, tad jis, subrandino idėją parašyti didelės apimties romaną panašų į Levo Tolstojaus Karą ir taiką, kuriame atsispindėtų Pirmas pasaulinis karas ir Rusijos revoliucija.
Čia vertėtų pastebėti, kad tuometinio Solženicyno pasaulėžiūra idealizavo komunizmą. Dar mokykloje jaunasis Aleksandras patirdavo patyčias, kad nešiojo kryželį, nenorėjo stoti į pionierius, buvo griežtai įspėtas dėl lankymosi cerkvėje, tad nenuostabu, jog tokios aplinkos paveiktas jis įstojo į komjaunimą ir nuoširdžiai patikėjo komunizmo idėjomis. Besimokydamas universitete, jis net savarankiškai studijavo marksizmą – leninizmą, o jo literatūriniuose bandymuose atsispindėjo ortodoksinis komunizmas.
Lageris ir tremtis
Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas nutraukė Solženicyno literatūros studijas. Nors iš pradžių dėl sveikatos jis nebuvo paimtas į kariuomenę, bet aktyviai to siekė, kol 1941 m. spalio mėnesį A. Solženicynas buvo mobilizuotas, o 1942 m. baigė sutrumpintą artileristų mokyklos kursą, po kurio išsiųstas į frontą, kur vadovavo artilerijos baterijai. Už sėkmingą užduočių vykdymą buvo apdovanotas dviem ordinais. 1945 m. Rytų Prūsijoje pateko į vokiečių kariuomenės apsuptį ir sėkmingai iš jos su savo kariais išsiveržė. Šie įvykiai atsispindi 1951 m. parašytuose jo kūriniuose Prūsijos naktys ir Nugalėtojų puota.
Tačiau sovietinio kapitono heroizmas nesustabdė 1945 m. vasario 9 d. įvykusio Solženicyno suėmimo. Karas tapo Solženicyno praregėjimo pradžia, jis ėmėsi blaiviau vertinti Stalino asmenybę ir susirašinėdamas su savo bičiuliu Nikolajumi Vitkėvičiumi leido sau neatsargius bei negatyvius išsireiškimus apie „tautų vado“ veiklą. Jis Stalino diktatūrą prilygino baudžiavai, o tarp savo asmeninių daiktų saugojo, drauge su Vitkėvičiumi sukurtą projektą, kuriame planavo po karo įsteigti „organizaciją“ turėjusią atkurti „tikrąsias“ leninizmo vertybes. Laiškai Vitkėvičiui sukėlė karo cenzūros įtarimus ir netrukus jis buvo suimtas bei įmestas į Maskvos Lubiankos ir Butyrkos kalėjimus. Tų pačių metų liepos 27 d. jis buvo nuteistas 8 metams kalėti pataisos darbų lageriuose.
Apskritai prievartinio darbo vietos (vadinamosios „šaraškos“) Marfoje, Ekibastuze, Rybinske, Zagorske, kur jis, kaip ir kiti kaliniai, dirbo pačius įvairiausius darbus, tapo ne tik karčia patirtimi Solženicynui, bet subrandino jo asmenybę ir atvėrė tas kūrybines trajektorijas, kurios vėliau jo vardą išgarsino visame pasaulyje. Šio laikotarpio išgyvenimai vėliau gulė į tokius kūrinius kaip Viena Ivano Denisovičiaus diena, Darbo respublika, Pirmajame rate ar didysis Gulago archipelagas. Pats Solženicynas yra sakęs: „Rašydavau net būdamas lageryje, rašydavau ant mūrų. Suradęs popieriaus skiautę rašydavau pieštuku, po to, kas užrašyta išmokdavau mintinai, o užrašus sunaikindavau.“ Būtent lageryje rašytojas pagaliau atsisveikino su iliuzijomis dėl marksizmo, tapo antikomunistu, įtikėjo Dievu. 1953 m. pradžioje Solženicynas iki gyvos galvos ištremiamas gyventi į Kazachstano Kok-Tereko aulą. Jis kaimo mokykloje dėsto fiziką ir matematiką, slapta rašo.
Paskutiniaisiais gyvenimo lageryje metais Solženicynui buvo diagnozuotas vėžys. Būnant tremtyje Kazachstane ši liga paūmėjo. Gydytis tremtinio iš Kok-Tereko užkampio niekas neišleido, o gydytojai prognozavo, kad jam gyventi liko trys savaitės. Visgi kai „paskutinioji“ trečioji savaitė baigėsi, Solženicynas sulaukė leidimo vykti gydytis į Taškentą. Čia jo laukė naujas išbandymas, nes ligoninėje jam neatsirado vietų, tad teko gulėti ligoninės koridoriuje. Tačiau vieno gydytojo pastangų dėka, jam buvo sėkmingai pritaikytas radiologinis gydymas. Išrašant iš ligoninės rašytojui kilo mintis parašyti kūrinį Vėžio palata apie baisią Rusijos ligą. Tremties metais Solženicynas parašė Darbo respubliką ir Pirmajame rate.
Prasidėjus Nikitos Chruščiovo „atšilimo“ laikotarpiui, tarp daugybės SSSR Aukščiausiojo teismo reabilituotųjų buvo ir Solženicynas. Tad 1956 metais jis grįžo į Rusiją, įsikūrė Riazanėje, vėl dirbo mokytoju.
Nuotraukoje – Aleksandras Solženicynas lageryje
Susiję įrašai:
- ALEKSANDRAS SOLŽENICYNAS: „NEGYVENKIME PAGAL MELĄ“ (III)
- ALEKSANDRAS SOLŽENICYNAS – NORS PERSEKIOJAMAS, BET LAISVAS (II)
- PASAULIS 2008 M.
- TARP VILTIES IR GEDULO
- MICHAEL JACKSON: IŠTAKOS