Solženicynas kūrė, rašė, išgyveno krizę, kad jo darbai negali būti išspausdinti. Tad vėliau jo parašyta frazė: “Kai iš žmogaus atimate viską, negalite jo valdyti. Jis ir vėl laisvas.“ – puikiai tinka jam pačiam. Padrąsintas Novyj mir žurnalo redaktoriaus Aleksandro Tvardovskio kalbos XXII SSKP suvažiavime, jis perduoda jam savo kūrinį „Щ-854“, iš anksto jame pašalindamas vietas, kurios galėtų nepereiti cenzūros. Apysaka gavus N. Chruščiovo asmeninį leidimą, 1962 m. išspausdinama pavadinimu Viena Ivano Denisovičiaus diena, o Solženicynas priimamas į SSRS rašytojų sąjungą.
Ši apysaka nepagražintai vaizdavusi nežmonišką sovietinio gyvenimo sistemą, sužavėjo skaitytoją, pralaužė rodytųsi gelžbetoninę tylos sieną. Iki 1963 m. A. Tvardovskis paskelbė dar tris A. Solženicyno apsakymus, kurie dar labiau išgarsino rašytoją.
Solženicyno adresu plaukia daugybė laiškų, kuriuos jam siunčia lagerių laikotarpio draugai ir nepažįstami žmonės. Juose jie dėstė faktus apie lageriuose patirtas nuoskaudas, pažeminimus, žmonių kankinimus, prasimanymais grįstas bylas. Tokių gyvų liudininkų atsirado apie 300. Šie liudijimai tapo Gulago archipelago pagrindu. 1964 m. A. Solženicynas atsisako darbo mokykloje ir visiškai atsideda rašymui, kurio ašis jo tyrimai ir liudytojų laiškai, ir tuo darosi pavojingas sistemai.
Viena Ivano Denisovičiaus diena pateikiama gauti Lenino premiją, tačiau pasiūlymas atmetamas. Tai reiškia, kad Chruščiovas jo nebepalaiko. Po truputį prieš rašytoją pradedama paskalų ir šmeižto kampanija, jo kūriniai nespausdinami, bet išvysta dienos šviesą savilaidos būdu. Jie verčiami į užsienio kalbas, susilaukia didelio pripažinimo, būtent užsienyje pirmą kartą išspausdinami jo romanai Pirmajame rate ir Vėžio palata.
1965 m. KGB konfiskavo Solženicyno archyvą, kuriame buvo visi jo antitarybiniai veikalai ir tai dar labiau komplikavo rašytojo padėtį. Leonidui Brežnevui tapus Sovietų imperijos vadovu galimybės spausdintis Sovietų Sąjungoje Solženicynui nebeliko. Jis pradeda viešai kalbėti prieš režimą, duoti interviu užsienio žurnalistams. 1967 m. vasarį jis paslapčia baigia rašyti Gulago archipelagą, o gegužę parašo savo žymųjį laišką SSRS rašytojų sąjungai, kuris susilaukia plataus atgarsio tiek sovietų inteligentijoje, tiek Vakarų pasaulyje. Po jo sovietų režimas rimtai susirūpina ir imasi priemonių. 1969 m. Solženicynas pašalinamas iš Rašytojų sąjungos, spaudoje vyksta jo pjudymo kampanija. Alyvos į ugnį papylė ir 1970-ųjų pabaigoje, prancūzų rašytojo François Mauriaco teikimu Solženicynui paskirta Nobelio literatūros premija „už moralinę jėgą, kuri padėjo jam sekti nekintančiomis rusų literatūros tradicijomis“. Nors Nobelio premijos komitetas tai neigė, tačiau pats Solženicynas buvo įsitikinęs, kad ji jam skirta dėl politinių sumetimų. Kaip ten bebūtų, bet jos pasiimti į Stokholmą rašytojas nenuvyko, nes manė, kad jam nebus leista grįžti į Rusiją. Švedijos valdžia, bijodama nesusipratimų santykiuose su SSRS, nesiryžo šios premijos įteikti ir Švedijos ambasadoje Maskvoje.
Tuomet kai KGB brandino planą, kad reiktų išprašyti rašytoją iš šalies, SSRS vidaus reikalų ministras Nikolajus Ščiolokovas rašė Brežnevui: „Priešus reikia ne viešai bausti, bet uždusinti savo glėbyje… Dėl Solženicyno reikia kovoti, bet ne išmesti jį.“ Tad Kremliaus valdovams buvo nenaudinga viešai susidoroti su rašytoju. Tačiau 1973 m. rugpjūčio 23 d. jis davė didelį interviu Maskvoje akredituotiems užsienio korespondentams. Tą pačią dieną KGB sulaikė jo vieną pagalbininkių Jelizaveta Voronianskaja, kuri tardoma išdavė, kur yra slepiamas vienas iš Gulago archipelago rankraščių. Neištvėrusi moralinių kančių, grįžusi namo Voronianskaja pasikorė. Apie tai sužinojęs Solženicynas tuojau davė nurodymą Paryžiaus leidyklai YMKA – Press, kad spausdintų slapta išsiųstą Gulago archipelago rankraštį. Taip pat jis parašė viešą laišką SSRS vadovams, kuriame ragino reformuoti šalį, atsisakyti komunistinės ideologijos.
Tiesa, KGB dar bandė sustabdyti Gulago archipelago išleidimą. Rašytoją aplankiusi, jo buvusi žmona Natalija Rešetovskaja perdavė valdžios siūlymą mainais už sustabdytą Gulago archipelago leidimą išspausdinti Vėžio palatą. Tačiau Solženicynas į kompromisą nėjo. Jo trilogija pasirodė, Sovietų Sąjungoje ji plito savilaidos būdu, tad 1974 m. sausio 7 d. susirinkęs Komunistų partijos centro komitetas apsvarstė kokių priemonių derėtų imtis. Brežnevas ir Kosyginas siūlė areštą ir tremtį, o Andropovas – išsiuntimą iš šalies. Būtent pastarojo pozicija yra palaikoma, tad vasario 12 d. Solženicynas suimamas, apkaltinamas tėvynės išdavyste, o kitą dieną jam atimama SSRS pilietybė, jis įsodinamas į lėktuvą ir išskraidinamas į VFR. Po mėnesio prie rašytojo prisijungė ir jo šeima.
Susiję įrašai:
- ALEKSANDRAS SOLŽENICYNAS: „NEGYVENKIME PAGAL MELĄ“ (III)
- ALEKSANDRAS SOLŽENICYNAS – RUSIJOS ATMINTIS (I)
- KAIP IŠGYDYTI TAUTOS TRAUMĄ?
- TIKRIEJI OKUPACIJOS LIKUČIAI
- AR KEIČIASI LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKA?
