Afganistane skaičiuojami prezidento ir provincijų tarybų rinkimų rezultatai. Mąstytojai kalba apie demokratijos globalizaciją ir šie rinkimai yra jos ženklas. Kita vertus, susidaro įspūdis, kad demokratija kaip koks kokakolos buteliukas eksportuojamas į Afganistaną, nors jo kalnuose gyvenančiam piemeniui šis žodis kažin ar kuo skiriasi nuo demagogijos…
Pirmą kartą su žodžiu „Afganistanas“ susidūriau dar būdamas mažas berniukas. Kažką rodė apie jį Maskvos žinių laidos, keistai skambėjo pavardė Karmalis, o aš nieko nesupratau, kas ten – „geriečiai“, o kas – „blogiečiai“. Netrukus tėvas paaiškino, kodėl amerikonai neatvyko į Maskvos olimpiadą: „Rusai okupavo Afganistaną“. Dar po kiek laiko nugirdau nerimastingų suaugusiųjų pokalbių: „Parveža mūsų vyrus, užlituotus cinko karstuose“, „… bijo, kad nesiųstų į Afganistaną…“, „pabaltijiečius, ruselius, ukrainiečius ten siunčia, nes čiurkoms ten negalima, juk savi“.
Vėliau mačiau šykščių TV reportažų, kaip sovietai gėdingai traukiasi iš Afganistano. Sužinojau, kad prieš jiems ten įsiveržiant Afganistanas buvo ne tik viena pažangesnių Artimųjų Rytų šalių, bet ir šiek tiek kultūriškai atvira. Buvo ten suorganizuotas net roko koncertas, o viena užsimiršusi drąsuolė pasiryžo išeiti į Kabulo gatves apsivilkusi mini sijoną. Tiesa, jai viskas baigėsi liūdnai: patykojęs Hekmatijaras vargšės kojas nudegino sieros rūgštimi ir taip pradėjo savo legendinę mudžehedo karjerą…
Kaip dabar reikalai Afganistane klostosi, kai ką žinome: Bin Ladenas, talibai, teroro aktai, aguonos, mirštamumas – vienas didžiausių pasaulyje, moterų padėtis – blogiausia pasaulyje. Dar jau esame girdėję žodį Goras, nes Lietuva ėmėsi vadovauti jo atkūrimo grupei NATO pajėgų operacijoje.
Čia patenkame į nemalonią koliziją. Nenoriu būti populistas, bet Lietuvoje yra savų gorų. Juose nėra vandentiekių, o mokyklose (jei tokios dar neuždarytos) tualetų, tai vaikai bėga per lauką daryti gamtinių reikalų į „būdelę“. Keliai į juos dulka žvyru, nėra kam suteikti būtinosios medicinos pagalbos, bibliotekos reiškia prabangą. Prieš rinkimus ten pasirodo vietiniai talibai ir pasako vietos gyventojams, kad valdžia jiems nieko neduoda, o duoda Gorui.
Tačiau nenoriu būti ir naivuolis, nes puikiai suprantu, kad Lietuva turi konkrečių įsipareigojimų Vakarų partneriams. Pastarieji smarkiai nustebtų sužinoję, jog ietys laužomos dėl milijono eurų sumos, o jie tuo tarpu į Afganistaną „pumpuoja“ milijardus. Kitaip tariant, pasirinkimo nėra. Apytikriai skaičiuojant, į Gorą Lietuva iš viso turi investuoti apie 70 milijonų litų. Tuomet būsime atsiskaitę su savo partneriais.
Sukandę dantis sumokėsime tuos milijonus. Pagaliau skandinavai, vokiečiai, šveicarai, atvažiavę į mūsų gorus, sudės savų investicijų. Pasauliui sąvoka solidarumas nėra tuščias žodis, o ir mums vertėtų pasimokyti jo prasmės. Tačiau…
Ten vyksta mūsų kostiumuoti vyrukai ir moko vietinius kaimų seniūnus demokratinių valdymo principų. Pastarieji išdidžiai palinguoja galvomis, nusišypso į barzdą ir… suorganizuoja naują opijaus siuntą į Europą. Dar gražiau, kai URM sumąsto sausoje Afganistano žemėje sodinti ąžuoliukus. Tai kur konkrečiai yra eikvojami mūsų mokesčiai?
Už tarptautinį (kad ir menką) prestižą reikia susimokėti. Tik norisi, kad tai vyktų skaidriai ir atsakingai, kad nuoširdžiai norėtume padėti kitiems.

Susiję įrašai:

• KAI PRAGMATIZMAS IR VERTYBĖS SUTAMPA
• DĖL KOKIOS UŽSIENIO POLITIKOS LIEJAMOS KROKODILO AŠAROS?
• KAS NORI BŪTI ŠVENTESNIAIS UŽ POPIEŽIŲ
• KO SIEKIA RUSIJOS AGRESIJA PRIEŠ GRUZIJĄ?
• ATGAL Į SSRS