Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, gerosios naujienos pradžia, kaip pranašo Izaijo parašyta: „Štai aš siunčiu pirma tavęs savo pasiuntinį, kuris nuties tau kelią. Dykumoje šaukiančiojo balsas: ‘Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!’“
Taip pasirodė dykumoje Jonas. Jis krikštijo ir skelbė atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti. Pas jį traukė visa Judėjos šalis ir visi Jeruzalės gyventojai. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje.
Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis valgė skėrius ir lauko medų. Jis skelbė: „Po manęs ateina galingesnis už mane – aš nevertas nusilenkęs atrišti jo kurpių dirželio. Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia“. (Mk 1, 1–8)
Koks žmogus buvo Jonas? Nūdien jis būtų vadinamas fanatiku ir asketu. Jo namai buvo dykuma. Jis, kaip pranašas Elijas, dėvėjo šiurkščius ir paprastus drabužius. Jo maisto pakako tik gyvybei palaikyti.
Tai buvo žmogus, kuris viską palenkė vienintelei užduočiai – supažindinti žmones su Kristumi. Galbūt jis galėjo būti turtingas, tačiau pasirinko neturtą. Jonas tapo skelbėju To, kuris neturėjo vietos galvai priglausti.
Jonas krikštijo dykumoje (pažodžiui iš graikų k. – negyvenamoje srityje, išdžiūvusioje nuo saulės vietovėje). Viena vertus, Jono krikštas nebuvo kažkas visiškai nauja, nes iš atsivertusių į judaizmą pagonių, žydai reikalavo panašaus ritualo vykdymo – savanoriškai pasinerti į vandenį. Nauja buvo tai, kad Jonas pasiūlė krikštą ne pagonims, o Dievo išrinktosios tautos žmonėms, t. y. žydams, be to, reikalaudamas iš jų atgailos.
Naujojo Testamento mintyje žodis „atleidimas” reiškia kaltės (arba „skolos”) pašalinimą ar sunaikinimą. Kalbama apie Dievo malonę, nes būtent dėl jos, dėl Kristaus mirties aukos, panaikinamos (kaip skola) nuodėmės. Atleidimas nėra krikšto apeigos pasekmė, bet regimas įrodymas, kad pakrikštytas asmuo atgailavo.
Iš šios evangelijos galime pasimokyti kelių dalykų.
1) Visi, tarnaujantys Viešpačiui, turėtų išsiskirti paprastumu. Negalime gyventi dykumoje, rengtis drapanomis, valgyti vien kruopas, bet visi turėtume būti neturtingos širdies.
2) Šventosios Dvasios pripildytas liudijimas skelbia Viešpatį Jėzų Kristų ir nuvainikuoja savąjį „aš”. Centras yra Jėzus, o ne mano asmenybė. Jonas buvo tik balsas, kuris skelbė Žodį.
3) Negalima save raminti mintimi, kad esame krikščionys. Kasdien turime rinktis Gerosios Naujienos esmę – Jėzų ir gyvenimą su juo.
Susiję įrašai:
