Neseniai pasklido žinia, kad odiozinis Vilniaus meras Artūras Zuokas kurs naują partiją. “Kas čia tokio?” — gali paklausti, prie “vardinių” partijų, kurios atsiranda dėl vieno lyderio ambicijų, kūrimo įpratęs pilietis. Be to, vos A.Zuokas įsteigė savo visuomeninį judėjimą TAIP (Tėvynės atgimimas ir perspektyva) politologai prabilo neabejojo, kad šis taps nauja partija. Atrodytų nieko ypatingo, kas verstų suklusti.

Tačiau nacionalinio transliuotojo eteryje šią žinią paskelbęs Vilniaus meras patikslino: „Per tam tikrą laiką mes informuosime visuomenę apie naujos politinės jėgos atsiradimą, kuri vienys centro dešinės pakraipos politikus, kuriems bus nesvetima atsakingo liberalizmo idėja ir krikščioniškosios vertybės“. Pastaroji siekiamybė ir verčia klausti bei stebėtis.

Visų pirma, svarbu pastebėti, kad krikščioniškos vertybės nėra jokios partijos nuosavybė. Juk krikščionis gali būti įvairių politinių srovių – konservatorius, liberalas ar socialistas. Kiekvienoje šių ideologijų krikščionis gali rasti sau artimų dalykų, kurie atitinka Evangelijos žinią. Net krikščionys demokratai, kurie gimė įkvėpti popiežiaus Leono XIII enciklikos Rerum Novarum, dėl katalikiškos platformos besiremiančios Bažnyčios socialiniu mokymu negali aprėpti viso krikščioniško spektro.

Tad krikščioniškas liberalizmas nėra kažkoks antagonizmas. Juk liberalizmo klasikas Friedrichas Augustas Hayekas teigė: „Tikrasis liberalizmas nesipyksta su religija”. Pagrindiniai liberalizmo postulatai – individo laisvė ir orumas, pagarba nuosavybei, žmogaus sąžinei ir teisėms yra krikščioniškos kilmės ir sietini su bibline pasaulėžiūra bei pasaulėjauta. Kitas dalykas, kad šios liberalizmo idėjos yra tapusios visuotinai priimtinomis ir paplitusiomis, tad jos nebėra tik liberalizmo ginamomis vertybėmis.

Atrodytų, kad krikščioniškojo liberalizmo atsiradimas lietuviškoje politinėje padangėje yra sveikintinas reiškinys. Tačiau problema kyla, kad iki šiol politikų deklaracijos apie krikščioniškas vertybes buvo viešųjų ryšių triukai grįsti politiniu pragmatizmu. Vos atsiradusi krikščionių demokratų partija balansavo tarp klerikalizmo ir deklaratyvaus krikščioniškumo kraštinių, taip ir neišdrįsusi sukurti Katalikų Bažnyčios socialiniu mokymu grįstos veiksmų programos, kol įsiliejusi į konservatorių gretas prarado savarankiškumą.

Krikdemų bestuburiškumas tapo blogu pavyzdžiu politikams daug postringauti apie krikščioniškas vertybes, bet mažai šia linkme nuveikti. Lietuvoje jau buvo Modernieji krikščionys demokratai, Krikščionių demokratų sąjunga, Krikščionių konservatorių socialinė sąjunga, kol atsirado Krikščionių partija savo įžūliu pavadinimu papiktinusi visas šalies Bažnyčias. Krikščioniškas vertybes linksniavo „kunigaikštienės“ Kazimiros Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga, Viktoro Uspaskicho Darbo partija, Rolandas Paksas su savo „ereliais“, o apogėjumi tapo Arūno Valinsko cirkininkų „programa“ sudaryta iš „dekalogo“.

Galima lažintis šimtas prie vieno, kad naujasis A.Zuoko darinys eis tuo pačiu keliu, kaip ir kiti, skambiomis kalbomis apie krikščioniškas vertybes pagarsėję politikai. Tai pastebima jau dabar. Pavyzdžiui, Vilniaus mero sutuoktinė ir bendražygė, parlamentarė Agnė Zuokienė yra puiki iliustracija kaip politiko sprendimai kertasi su krikščioniškomis vertybėmis. Debatų dėl dirbtinio apvaisinimo įstatymo projekto pradžioje, Seimo narė siūlė keisti terminus (tam tikrame raidos etape „embrioną“ pavadinti „conceptus“) ir taip „griauti mitus“, drąsindama žmones nemanyti, kad legalizavus dirbtinį apvaisinimą bus daroma kažkas bloga. Vėliau A.Zuokienė žurnalistams teigė, kad Katalikų Bažnyčia gina… farmacininkų interesus. Belieka priminti, kad Lietuvos krikščionių (ne tik katalikų!) bažnyčių vadovai pareiškė nepritariantys gyvybės pradėjimui mėgintuvėliuose. Tad kalbama apie šalies krikščionių, ne vien katalikų, poziciją.

Esminis dalykas, kuris, deja, netapo Lietuvos politikų norma, kad deklaracijos negali skirtis nuo darbų. Juokinga skelbtis krikščioniškų pažiūrų politiku, o balsuoti už gyvybę, žmogaus fizinę ir dvasinę sveikatą neigiančius įstatymus, savo sprendimais bloginti vargstančiųjų padėtį.

Liberalai mėgsta teigti, kad valdžia negali nurodinėti, kaip žmogui tvarkytis. Čia norisi prisiminti, kad filosofas Alvydas Jokūbaitis yra nurodęs silpnąsias liberalizmo politinės filosofijos puses. Jis kalba, kad liberalizme egzistuoja „nemokėjimas statyti užtvarų piliečių moralinės sąmonės nuosmukiui, problemos su dorybių etikos ugdymu ir moralinio tobulėjimo idėjos nuvertinimas… Šiuolaikinių liberalų mąstymas dažnai yra grindžiamas iš ekonomikos atkeliavusia idėja, kad moraliniai reikalai gali susitvarkyti savaime, panašiai kaip spontaniška rinkos tvarka. Ši mintis taip pat griauna moralios politikos idėją. Pripažinus, kad moralė yra spontaniškas dalykas, tiesiogiai ir netiesiogiai nuvertinama piliečių moralinio ugdymosi reikšmė.” (A. Jokūbaitis „Kodėl liberalai negali suderinti moralės ir politikos?”)

Tad šioje, mūsų, lietuviškoje, perspektyvoje A.Zuoko kalbos apie krikščioniškas vertybes nuteikia skeptiškai, kad susiduriame su eiliniu bandymu manipuliuoti tiesa.

 

 

Susiję įrašai:

• LIETUVOS POLITIKOS KATAŠUNIAI
• KO NERIMSTA LIETUVOS KRIKŠČIONYS?
• AR ŠIANDIEN LIETUVOJE DAR SVARBIOS KRIKŠČIONIŠKOS VERTYBĖS?
• LIETUVOS TRADICINIŲ KRIKŠČIONIŠKŲ BAŽNYČIŲ PAREIŠKIMAS
• GENEROLAS LAURINKUS EINA Į ŽVALGYBĄ