Žinoma, kad Pietų Korėjos bendrovė “Korea Electric Power Corp.” (KEPCO) atsisakė dalyvauti naujos atominės elektrinės (AE) konkurse, o antras galimas dalyvis neatitiko keltų sąlygų ir konkursas neįvyko, vadinasi, atominės elektrinės statybos klausimas grįžta į pradinę stadiją.
Kas realiai šiuo klausimu nuveikta? Visų pirma priimta Nacionalinės energetikos strategija ir Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymas, kur reglamentuota, kad krašte turi stovėti nauja jėgainė. Tačiau kone po kiekvienu šio įstatymo skirsniu yra prierašas, kad jis prieštarauja Konstitucijai arba yra pakeistas.
Nekelia abejonių ir tai, kad šio įstatymo autoriai ir rengėjai buvo liūdnai pagarsėjusios “NDX energijos” žmonės. Žinome, kad “liūtas” vos išvydęs pasaulį nugaišo, jo mirčiai nemenkos įtakos turėjo visuomenės nepasitikėjimas projektu. Nors ir kokios kritikos sulaukia Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė, bet jos ryžtas išformuoti “Leo LT”, nepaisant verslo, politikos ir žiniasklaidos grupių spaudimo, yra vertas visokeriopos pagarbos.
Taip ir lieka neaišku, kas išgąsdino korėjiečius. Kone išsyk buvo paskleista informacija, jog tai Kremliaus ranka. Toks variantas atrodo įtikinamai, kadangi analogiškas elektrines numatoma statyti Kaliningrade ir Baltarusijoje, tad pašalinti konkurentą iš rinkos yra visai neblogai. Kitų variantų nėra daug, todėl jie visi tikėtini. Korėjiečiai viską kruopščiai apskaičiavę galėjo pasitraukti nematydami ekonominės naudos arba taip spausti A.Kubiliaus Vyriausybę reikalaudami sau nuolaidų.
Aišku tik viena, kad galimas investuotojas savo rankose turės visus kozirius ir galės išsikovoti itin palankių sau sąlygų. Bet jos bus nenaudingos valstybei. Vyriausybė nenorėdama likti ant ledo turės su jomis sutikti. Kitaip tariant, galima sutartis reikalaus milijardinių Lietuvos investicijų.
Čia reikėtų susėsti lietuviams ir pakalbėti, kodėl Lietuva turi likti atominė valstybė. Atominės elektrinės šalininkai kalba, esą ji garantuos mums energetinę nepriklausomybę, gamins pigią elektros energiją, be to, Lietuva turi visą infrastruktūrą tokiems projektams plėtoti.
Prisiminkime, kokiais apokaliptiniais vaizdais buvome gąsdinami artėjant Ignalinos AE uždarymui. Dabar matome, kad elektros energijos pakanka, jos kaina pakilo, bet jei Lietuvoje veiktų elektros energijos rinkos dėsniai, ji tikrai būtų žemesnė. Dabar, kai gyventojai negali pasirinkti elektros energijos tiekėjo, tikėtis mažų kainų yra absurdiška.
Taigi Lietuvoje gali stovėti AE, bet jei neveiks rinkos mechanizmai, pigesnę elektros energiją vartotojai matys kaip savo ausis. Juk pigia elektros energija pirmiausia nebus suinteresuoti galimi investuotojai ir, deja, bet kuri šalies valdžia, nes reikės atsiimti milijardines investicijas į šį projektą. Jų atsipirkimas kris ant vidaus vartotojų pečių, nes aplinkui kylant atominėms jėgainėms sunku bus parduoti lietuvišką elektrą. Aišku tik tiek, kad esant tokiai padėčiai jos kaina tarptautinėje rinkoje, kad būtų konkurencinga, turės būti nedidelė.
Todėl atominė energetika yra didelių (plačios rinkos) ir bent santykinai turtingų valstybių privilegija. Tai iliustruoja ir faktai, kad šiuo metu pasaulyje vyksta 55 atominių jėgainių statybos, net 20 jų montuojama Kinijoje, 9 – Rusijoje, 6 – Pietų Korėjoje, 5 – Indijoje, 6 – įvairiose Europos Sąjungos šalyse ir viena JAV. Juk ir suradus investuotojus negali būti garantuotas, kad viskas klosis kaip sviestu patepta. Štai iš Bulgarijos Belenės AE statybos pasitraukė strateginis investuotojas, todėl iškilo rimta galimybė šį projektą įšaldyti.
Tokiomis sąlygomis tik krašto piliečių balsas turėtų lemti, ar jie nori patys sau ir savo vaikams gyvenimo su branduoline jėgaine. Seimas galėtų to paklausti jų ir vasarį kartu su rinkimais į savivaldą paskelbti referendumą, ar Lietuvai būti atomine valstybe. Taip būtų užkirstas kelias visoms spekuliacijoms.
Susiję įrašai:
- AR LIETUVA IŠLIKS ATOMINĖ VALSTYBĖ?
- REFERENDUMAS – MASKUOTĖ
- AR BUNDAMA IŠ ATOMINIO SAPNO?
- ATOMINĖ PROCESIJA ŽYGIUOJA – KUR?
- KAM REIKALINGAS REFERENDUMAS DĖL IGNALINOS AE?
