Besibaigiantys metai Lietuvos katalikams atnešė pokyčių Bažnyčios hierarchijoje, iššūkių, kuriuos iškėlė visuomenėje vykstantys procesai bei galimybių įvertinti savo krikščionišką tapatybę.

Renginio nepastebėjo

Metai prasidėjo nuo šventės, kuri Šv. Valentino dienos vakarą sukvietė keliolika tūkstančių daugiausia jaunų žmonių iš visos Lietuvos į ŽALGIRIO areną,  dalyvauti Šv. Valentino dienos KITAIP renginyje „Meilė kuria šeimą“. Ją organizavo Kauno arkivyskupija, partneris – Kauno m. savivaldybė. Šventėje dalyvavo ir apaštališkasis nuncijus arkivyskupas L. Bonazzi, Lietuvos vyskupai, šalies vadovai. Pilnutėlė didžiausia šalies arena liudija puikius Kauno arkivyskupijos jaunimo centro komandos organizacinius gebėjimus. Lieka tikėtis, kad geroji kauniečių patirtis bus perimta organizuojant panašius renginius ir kitose vyskupijose. Deja, tenka apgailestauti, kad didžioji šalies žiniasklaida (išskyrus nacionalinį transliuotoją, kuris parodė šventės įrašą) nekreipė į renginį dėmesio. Matyt, kitoniškumas ir visuomenės įvairiapusiškumas dar nėra tapęs įpročiu mūsų žiniasklaidoje.

Kita su žiniasklaida susijęs įvykis – „LKB kronikos“ leidimo pradžios 40-mečio minėjimas. Sunku pervertinti jos indėlį į Lietuvos laisvės kovas. Visgi „Kronika“ yra ne tik praeities reiškinys, kovos už laisvę simbolis, bet ir drąsos, tiesos bei sąžinės pavyzdys šių dienų žiniasklaidos, ypač katalikiškos, darbuotojams.

Nauji vyskupai – naujos viltys

Kone visus metus girdėdavome pranešimus apie pertvarkymus Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovybėje. Pirmiausia Šventasis Tėvas Benediktas XVI-asis priėmė Kaišiadorių vyskupo Juozo Matulaičio atsistatydinimo iš pastoracinio vadovo pareigų prašymą ir naujuoju Kaišiadorių vyskupu paskyrė Kauno arkivyskupijos augziliarą vyskupą Joną Ivanauską. Taip pat sulaukėme ir naujų vyskupų ordinacijų. Jei sprendimas konsekruoti vyskupu kun. Kęstutį Kėvalą nebuvo netikėtas šalies katalikams, tai br. Genadijaus Lino Vodopjanovo OFM skyrimas Telšių vyskupu augziliaru tapo malonia staigmena šios diecezijos tikintiesiems ir visai mūsų krašto Bažnyčiai.

Praėjusiais metais į amžinybę išlydėjome vyskupą Juozapą Tunaitį – kuklų, darbštų ir ilgametį Vilniaus arkivyskupijos augziliarą. Toks šio gyvenimo dėsnis, kad vieni stoja į tarnystės priešakį, kiti – turi apleisti jį.

Neatsakyti klausimai liko

Garliavos įvykiai, kai buvo panaudota prievarta įgvendinant teismo sprendimą perduoti mažametę D. Kedžio dukrą jos biologinei motinai, paveikė ir Lietuvos katalikų bendruomenę. Šių įvykių vertinimas padalijo krikščionis į kelias stovyklas. Juk tarp Garliavos budėtojų buvo dvasininkų, įvairių krikščionių bendruomenių narių, o jiems budint skambėjo giesmės ir maldos. Šie įvykiai paliko karčias nuosėdas daugybės žmonių širdyse ir ne vieną neatsakytą klausimą. Vienas jų – ar krikščionys padarė viską, kad būtų užkirstas kelias prievartai, kad Kristaus kryžius nušviestų bei išsklaidytų kiekvieną tamsą?

Vienas svarbesnių šių metų įvykių – Seimo rinkimai. Šįsyk ganytojai neišleido specialaus laiško tikintiesiems prieš rinkimus. Nenuostabu, nes 2012 m. kaip niekada daug aktyvių katalikų buvo kandidatais į Seimą įvairių partijų gretose, tad ir Bažnyčios vadovybė laikėsi pabrėžtinai neutralios pozicijos. Deja, nedaug iš katalikiškas pažiūras išpažinusių kandidatų tapo įstatymų leidėjais, tačiau pats jų įsijungimas į politinę veiklą yra viltingas ženklas, kad Bažnyčioje subrendo iniciatyvių žmonių, karta, kuri sutinka imti atsakomybės už mūsų valstybę.

Dėl religinių simbolių – aistros

Aistros tarp katalikų šiemet virė ir dėl meno raiškos formų. Originalių idėjų ieškodami reklamos kūrėjai provokatyviai naudojo religinius simbolius, tuo keldami tikinčiųjų pasipiktinimą. Pirmiausia „Charlie pizza“ restoranų tinklas savo reklamoje sukergė demoniškus simbolius su Paskutinės vakarienės vaizdais, o vėliau Robertas Kalinkinas įžūliai naudojo religinius atvaizdus pristatydamas savo rūbų kolekciją „Jėzau Marija, kuo čia apsirengę!“

Pagaliau įtampos dėl meno raiškos laisvės savo kulminaciją  pasiekė italų režisieriaus R. Castellucci spektaklio “Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją” demonstravimu „Sirenų“ festivalio programoje. Dėl šių reiškinių būta viešų protestų, pareiškimų, o Vilniaus arkivyskupijos ganytojai išleido laišką „Dėl katalikus trikdančių viešų atvaizdų ir renginių“. Tiesos dėlei, verta pastebėti, kad broliai pranciškonai A. Peškaitis ir J, Sasnauskas dėl spektaklio išreiškė priešingą nuomonę neradę jame šventvagiško turinio.

Pozityvus dalykas, kad šie įvykiai sujudino katalikų aktyvą (ypač jaunimą), skatino tapatybės paieškas, diskusijas apie vizualinę kultūrą, skirtingų nuomonių sankirtas.

Negalime nepaminėti ir gaisro Tytuvėnų bernardinų vienuolyno ir bažnyčios ansamblyje, parodžiusio, kad kultūrinio paveldo apsauga yra probleminė sritis Bažnyčioje mūsų krašte.

Praėję metai buvo skirti pal. Jurgio Matulaičio asmeniui. Sunku pasakyti kiek jie šiuo požiūriu sujudino tikinčiuosius. Lieka viltis, kaip tai pareiškė Lietuvos vyskupai, kad prasidėję Tikėjimo metai bus svariu postūmiu „giliau apmąstyti savo tikėjimą Kristumi ir plačiau atverti Jam savo širdies duris.“ Tad esama geros užduoties ateinantiems metams.

P.S.Pareikškite savo nuomonę:

[polldaddy poll=6795800]

Susiję įrašai:

• APIE POKYČIUS LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS HIERARCHIJOJE
• AR PAVYKS NUPŪSTI DULKES NUO MŪSŲ PALAIMINTOJO?
• NAUJAS VILNIAUS VYSKUPAS – POPIEŽIAUS DOVANA LIETUVAI
• NAUJAI VYSKUPŲ KARTAI – SENA UŽDUOTIS
• LIETUVOS KATALIKAI TURI NAUJĄ VYSKUPĄ