2010-IEJI LIETUVOS KATALIKAMS – DINAMIŠKI IR TURININGI

2010-ieji įtampos tarp Bažnyčios ir politikų metai.

Metų sandūra tradiciškai yra proga pažvelgti atgal, kokiu ritmu gyveno Lietuvos katalikai, kas jiems buvo svarbu ir reikšminga praėjusiais metais.

Bažnyčia nuožmiojo laicizmo akivaizdoje?

Metai prasidėjo nuo žinios, kad įsikūrė Krikščionių partija. Tai sukėlė šalies krikščionių (ne tik katalikų) nemenką pasipiktinimą. Netrukus buvo išplatintas ekumeninis pranešimas, kurį pasirašė visų tradicinių krikščioniškų konfesijų vadovai. Jame buvo sakoma:

„Lietuvoje gyvenantiems ir Dievo Žodį skelbiantiems Tradicinių krikščioniškų religinių bendruomenių ir bendrijų nariams kelia didžiulį susirūpinimą, kuomet matome kaip neatsakingai ir nepagarbiai naudojamas mums visiems svarbus ir ypatingai reikšmingas, visą mūsų gyvenimo, veiklos, apsisprendimo ir minties kryptį nusakančio bei religinį tapatumą įtvirtinančio krikščionio termino naudojimas.

Deja, į neprecedentinį mūsų šalyje savo ekumeniniu užmoju veiksmą nebuvo atsižvelgta. Naujos politinės jėgos lyderio Gedimino Vagnoriaus užsispyrimo neįveikė niekas. Kaip parodė vėlesni įvykiai šiemet politikų ir Bažnyčios požiūriai kirtosi ne sykį.

Kaltinimai politikavimu, kišimusi į valstybės kontrolės sferą Bažnyčios adresu girdėjosi visuomet, kai tik kokiu nors klausimu jos atstovai pareikšdavo poziciją. Taip buvo diskutuojant dėl teisės medicinos studentams atsisakyti dalyvauti abortų procedūrų apmokymuose, dėl pagalbinio apvaisinimo įstatymo, dėl Šv. Jonų bažnyčios statuso, dėl gėjų eitynių. Visais šiais atvejais netrūkdavo balsų, kurie teigdavo, kad Bažnyčia arba krikščionys peržengia ribas.

Atmosfera įkaito vasarą, kai prezidento Algirdo Brazausko laidotuvės nelauktai tapo karštų diskusijų objektu. Aistras žiniasklaidoje ir visuomenėje sukėlė Vilniaus arkivyskupijos vadovybės sprendimas nenešti prezidento karsto į arkikatedrą baziliką. Šį sprendimą vieni politikai (tarp jų net prezidentė Dalia Grybauskaitė), politologai ir paprasti šalies gyventojai peikė, kiti – palaikė.

Nesigilinant į abiejų pusių argumentus, kyla klausimas, ar aistrų nebūtų mažiau, jei laiku, suprantamai ir tiesiai žmonėms būtų paaiškinti tokio sprendimo motyvai? Šioje istorijoje Bažnyčia akivaizdžiai pralaimėjo viešųjų ryšių fronte. Belieka tikėtis, kad pamokos bus išmoktos ir ateityje Bažnyčios bendravimas su visuomene bus sklandesnis.

Pasipiktinimas katalikiška pozicija nuskambėjo dar visai neseniai, kai Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas pasiūlė tikintiesiems neremti per rinkimus tų partijų ir politikų, kuriems alkoholio pramonės interesai svarbiau už blaivesnes žmonių galvas. Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius pritarė šiai minčiai ir idėją pasiūlė, kad parapijų skelbimų lentose būtų pateikta informacija, kokie Seimo nariai balsuoja už akcizų mažinimą alkoholiui ir prekybos juo laiko pratęsimą. Tai sukėlė tam tikros formos isteriją tarp politikų ir žiniasklaidos priemonių.

Visi šie susidūrimai atskleidžia nelinksmą tendenciją Lietuvoje – išbraukti Bažnyčią iš visuomenės gyvenimo, siekį kaip normą mūsų viešajame gyvenime įtvirtinti nepakantųjį laicizmą. Šių užmačių sėkmę ar jų žlugimą lems ir pačioje visuomenėje besiformuojančios nuostatos ir vertybės, kiek ji apsispręs bedradarbiauti su bažnytine institucija.

Dvasininkai – liūdnos ir geros žinios

Kaip ir kasmet dėmesio neišvengė katalikų dvasininkija. Nenuostabu, nes girdėjome apie prieš save pakėlusius ranką arba nuo alkoholio vartojimo problemų per anksti iš šio pasaulio išėjusius dvasininkus. Dėmesys kunigams net padidėjo per Europa besiritant pedofilijos skandalo bangai. Nors kol kas ji nepasiekė Lietuvos, bet ir mūsų šalies katalikus aplankė žinia, kad Šv. Sostas nurodė suspenduoti monsinjorą Juozapą Antanavičių už šeštojo įsakymo laužymą, rekomeduojant atgailos gyvenimą. Deja, kunigas ne tik nesiklauso Bažnyčios balso, bet ir teisiškai pradėjo persekioti savo auką.

Vyskupas G. Grušas

Šalia šių liūdnų atvejų, šalies katalikai girdėjo ir gerų žinių. Štai 2010-aisiais Lietuvoje įvyko dviejų vyskupų – Arūno Poniškaičio ir Gintaro Grušo – konsekracijos. Tai – Lietuvos Katalikų Bažnyčios vaisingumas, subrendęs per 20 nepriklausomybės metų, simbolinė popiežiaus dovana mūsų šalies Bažnyčiai šiai sukakčiai. Tuo pačiu prasidėjo Lietuvos episkopato atnaujinimas, nes šios konsekracijos turėtų pradėti naujų vyskupų skyrimo etapą, kuris suformuotų kelių artimiausių dešimtmečių episkopatą.

Neįmanoma nutylėti ir kunigo Jono Varkalos veiklos. Šio dvasininko nemenkas indėlis, kad gegužės įvykiai Garliavoje, kai prie Venckų namo susirinkę žmonės neleido atiduoti ten gyvenančios mergaitės biologinei motinai, netapo masiniais neramumais, bet virto taikiu pilietiniu pasipriešinimu neteisybei, palydimu malda.

Liudyti ir švęsti

Tačiau žmones telkė ne tik protestai, bet ir poreikis liudyti ir švęsti savo tikėjimą. Minėti Laisvės dvidešimtmečio ir už jį dėkoti tikintieji gausiai rinkosi į Šilinės atlaidus. Vasarį Lietuvoje vykęs teologo, kunigo ir egzorcisto Benoit Domerque vizitas sulaukė nemenko žiniasklaidos ir visuomenės susidomėjimo. Svečias iš Prancūzijos įvardino, kad jis siekia įspėti apie antikristinius (demoniškus) pėdsakus popkultūroje. Kaip ir katalikišką bendruomenę nudžiugino birželį Lietuvoje viešėjęs popiežiaus namų pamokslininkas tėvas Raniero Cantalamessa, kuris vedė konferencijas ir rekolekcijas Vilniuje ir Kaune. Įspūdingas skaičius, kad vien į rekolekcijas kunigams susirinko apie 100 dvasininkų iš visos Lietuvos. Tai yra maždaug kas septintas šalies kunigas.

Tačiau pagrindiniu metų renginiu galėtume laikyti birželio 26–27 d. Panevėžyje šurmuliavusias Lietuvos jaunimo dienas. Aukštaitijos sostinėje susirinkusių jaunuolių dauguma – gimę ir užaugę jau nepriklausomoje Lietuvoje, nepatyrę priespaudos ir prievartinės ateizacijos. Kas trejus metų vykstantis renginys jau tampa mūsų katalikybės reiškiniu, tikėjimo švente. Jaunimui skirtos dienos išsiskiria puikiomis sąlygomis jauniems žmonėms pagilinti tikėjimą, patirti bendrystę, įsitikinti, kad Bažnyčia yra jiems atvira erdvė. Tuo tapo ir šios Jaunimo dienos.

Tad praėję metai buvo turiningi ir dinamiški. Artėjančius metus šalies vyskupai kviečia skirti Dievo Gailestingumo apmąstymui ir patirčiai. Bažnyčios užduotis – atsiliepti.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai: