Šių metų kovo 24–25 d. Paryžiuje, UNESCO (Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos) būstinėje, buvo pradėta programa „Pagonių kiemas“. Tai Popiežiškosios kultūros tarybos dialogo iniciatyva, keliaujanti po Europos didžiuosius miestus ir tampanti diskusijų tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų erdve. Gyvename pasaulyje, kur tikėjimas Aukščiausiuoju, krikščioniškos dogmos, apeigos nėra savaime suprantami dalykai, jie neretai tampa tolimi nūdienos žmogui, kuris atsiriboja nuo religinio matmens.

Du kiemai

„Pagonių kiemo“ metaforą 2009 m. pavartojo popiežius Benediktas XVI, kalbėdamas apie žmones, kurie save laiko agnostikais ar netikinčiais. Tai simbolinė metafora, atklydusi iš istorinio biblinio konteksto. Šalia Jeruzalės didžiosios šventyklos, kurioje lankytis ir melstis galėjo tik žydai, buvo didelis kiemas, taip pat priklausantis jos teritorijai. Šiame kieme galėjo lankytis ir melstis visi, taip pat ir tie, kuriuos žydai vadino pagonimis.

Kaip anuomet buvo „žydų“ ir „pagonių“ kiemas, taip nūdien yra „tikinčiųjų kiemas“ ir „netikinčiųjų kiemas“. Paradoksalu, bet tie kiemai yra susiję, išsidėstę greta vienas kito. Tad neišvengiama situacija, kaip pastebi kardinolas Gianfranco Ravasi, „kai tikintysis ir netikintysis, stovintys savo kiemo krašte, savo pasaulio vizijoje, savo teritorijoje, žiūrės ir klausysis to, kas vyksta kitame kieme“.

Pravartu prisiminti Evangelijos pasakojimą, kai Jėzus iš šventyklos išveja perkančius bei parduodančius ir išvarto pinigų keitėjų stalus. Prekyba vyko būtent šioje šventyklos dalyje, „pagonių kieme“, kuris pamaldiems, „tikriems“ judėjams neatrodė vieta, kur yra Dievas. Savo veikla, žiūrėjimu į kitus iš aukšto, nedėmesingumu prekiautojai supykdė Jėzų, nes pagonims buvo trukdoma melstis.

Panašiai nutinka ir šiais laikais, kai tikintieji savo piktinančiu elgesiu, stereotipiniu mąstymu, nepakantumu, teisuoliškomis povyzomis dažnai užgožia Dievo artumą netikintiesiems. Todėl popiežius ir svarsto:

„Kai kalbame apie naują evangelizaciją, šie asmenys galbūt išsigąsta. Nenori savęs matyti kaip misijų tikslo, atsisakyti savo minties ir valios laisvės. Tačiau klausimas apie Dievą lieka juose <…>. Manau, kad ir šiandien Bažnyčia turėtų atidaryti „pagonių kiemą“, kuriame žmonės kokiu nors būdu galėtų prisiartint prie Dievo, jo nepažinodami <…>. Kartu su religijų dialogu šiandien turi vykti dialogas su tais, kuriems religija yra svetimas dalykas, kuriems Dievas yra nepažįstamas, bet kurie vis tik nenori likti be Dievo, nori prisiartinti prie jo kaip prie Nepažįstamojo.“

Tokių žmonių, ypač vakarietiškoje visuomenėje, vis daugėja. Štai praėjusį pavasarį britų laikraštis „Christian Today“ pranešė, kad tarptautinė tyrimų kompanija „Ipsos“ apklausė 18 tūkst. gyventojų iš 23 šalių. Atliekant tyrimą paaiškėjo, kad 51 proc. apklaustųjų tiki į Dievą, 18 proc. – ne, o 17 proc. dar yra neapsisprendę. Tarp mažiausiai religingų šalių atsidūrė Prancūzija (39 proc. jos respondentų pareiškė netikintys Dievo ar aukščiausio proto), Švedija (joje netikinčiųjų buvo 37 proc.), Belgija (36 proc.), Didžioji Britanija (34 proc.), Japonija (33 proc.) ir Vokietija (31 proc.). Tad „pagonių kiemas“ pilnėja ir jame stoviniuojančius derėtų pakviesti pasikalbėti.

Naujojo ateizmo pranašai

Verta pasakyti, kad netikėjimo formų būna įvairių. Iš jų išsiskiria ateizmas, kuris Katalikų Bažnyčios katekizme apibrėžiamas taip:

„Ateizmo sąvoka apima labai įvairius reiškinius. Dažnai jo forma yra praktinis materializmas, savo poreikius ir siekius apribojantis erdve ir laiku. Ateistinis humanizmas laikosi klaidingo požiūrio, kad ‘žmogus yra pats sau tikslas, vienintelis savo istorijos kūrėjas ir statytojas’. <…> Neigdamas Dievo buvimą arba jo nepripažindamas, ateizmas yra nuodėmė religingumo dorybės atžvilgiu“ (KBK 2124–2125).

Didžioji dauguma mūsų šalies žmonių sovietmečiu yra susidūrę su klasikiniu ateizmu. Jo pradininkas žymus mąstytojas Karlas Marxas sukūrė ištisą ateizmo doktriną su materialistiniu tikrovės aiškinimu, savita etika, pasaulėvaizdžiu, kurį nesėkmingai bandė įgyvendinti totalitariniai režimai. Nenuostabu, kad nūdien tokio sukirpimo ateizmas yra patekęs į krizę.

Užtat vis populiaresnis darosi sarkastiškas-ironiškas ateizmas. Jo smaigalyje – populiariausių Vakarų ateistų, vadinamųjų „keturių raitelių“ – Richardo Dawkinso, Christopherio Hitchenso, Samo Harriso ir Danielio Dennetto pavardės. Vieno jų, Oksfordo profesoriaus Richardo Dawkinso, knyga „Dievo iliuzija“ (The God Delusion) tapo pasauliniu bestseleriu, ji neseniai pasirodė ir lietuvių kalba. Nors knyga bei jos postulatai sulaukė jaunosios kartos dėmesio, deja, Lietuvos katalikai nesiryžo polemizuoti su pagrindiniais teiginiais, laikydami juos „nerimtais“.

Tad pasaulyje pastebimas ateizmo propagandos, kuri įgyja struktūrinių bruožų, suaktyvėjimas. Su kuo, tai galima sieti?

Turėtume pastebėti, kad šis ateizmas išplito anglosaksų socialinėje ir kultūrinėje terpėje. Joje pirmasis XXI a. dešimtmetis buvo pažymėtas stipriu religinio fundamentalizmo protrūkiu. Amžiaus, kuris, atrodo, turėjo būti tolerancijos ir santaikos era, aušra prasiveržė religinės neapykantos pliūpsniais. Tai galėjo išprovokuoti įprastų socialinių struktūrų griūtys, globalizacijos procesai, įvairias visuomenes krečianti vertybių sumaištis. Ironiškasis ateizmas pašiepia fundamentalistines ar kraštutines krikščioniškas pažiūras, pavyzdžiui, tai, kad Dievas sukūrė pasaulį per septynias dienas. Kitaip tariant, viena kraštinė pagimdė kitą.

Kita vertus, jau praėjo du dešimtmečiai, kai žlugo komunistinė ideologija. Tai reiškia, kad subrendo nauja karta, nesiejanti komunizmo su ateizmu. Nevykę ateistinių valstybių eksperimentai nugrimzdo į praeitį. Atsiribodami nuo jų, naujieji ateizmo pranašai ateina su šūkiais apie etiką be tikėjimo, už žmogaus teises, o jų entuziazmas mokslo atžvilgiu kažkuo primena religingumą.

Štai S. Harrisas teigia: „Iš esmės tik mokslas apima visas tikras žinias apie mus ir mus supantį pasaulį.“ Jis ir jo bendražygiai mano, jog religijai iš esmės skirti du uždaviniai: paaiškinti, kas yra prigimtis, ir rodyti kryptį moralės reikaluose. S. Harrisas rašo esąs „įsitikinęs, kad mokslas iš esmės gali padėti mums suprasti, ką turėtume daryti ir ko turėtume norėti, taigi ir tai, ką turėtų daryti ir ko turėtų norėti kiti žmonės, kad jų gyvenimas būtų kuo geresnis“.

Tačiau krikščionybės užduotis yra ne kurti specifinę kultūrą ar megamoralę, o bandyti atsakyti į prasmės troškulį žmoguje. Juk ir mokslas negali sukišti visos tikrovės po mėgintuvėliu bei atsakyti į visus klausimus apie žmogų ir šį pasaulį.

„Tikėjimo krizė“

Nors esame įpratę ateizmą laikyti moderniųjų laikų reiškiniu, jo pėdsakų aptinkame net Biblijoje. Užtenka atidžiai pavartyti Šventąjį Raštą, kad įsitikintume, jog jo herojai išgyvendavo sunkias tikėjimo kelionės atkarpas. Štai psalmininkas teigia: „Kvailys sau širdyje sako: ‘Dievo nėra!’“ (Ps 53, 2). Tokie tvirti tikintieji kaip Abraomas, Jobas, Dovydas patiria ir išgyvena dramatiškas būsenas, kai jaučiasi vieni, „bedieviai“.

Tai būtų galima pavadinti „Dievo tyla“, kurios akivaizdoje gimsta klausimas: „Kur yra Dievas?“ Biblija atskleidžia, kad šis klausimas kyla ir tam žmogui, kuris patiria „tikėjimo krizę“, ir tam, kuris tikrai tiki. Ar ne toks yra apaštalas Tomas, negalintis patikėti Jėzaus prisikėlimu, kol pats Prisikėlusysis jam pasirodo ir taria: „Nebebūk netikintis – būk tikintis.“

Tad nė vienas tikintysis negali didžiuotis savo tikėjimu, nes nėra apdraustas nuo pačių didžiausių jo išbandymų. Tai vaizdžiai savo „Krikščionybės įvade“ aprašė tuomet teologijos profesorius Josephas Ratzingeris:

„Pažvelgę į savo pačių situaciją, galime pasakyti: tikintysis visuomet kabo virš tuštumos, išbandymų ir abejonių okeano, o po juo plyti tik tuštumos vandenynas, bet ir netikintysis, samprotaujant dialektiškai, nėra vien žmogus be tikėjimo. Tikintįjį lydi abejonės, jis nuolat kabo, kaip sakėme, virš tuštumos bedugnės. Bet regėdami žmogiškųjų likimų sąsajas, turime pripažinti, kad ir netikinčiojo egzistencijos uždarumas nėra tvirtas.“

Kitaip tariant, kiekvienas, kad ir kas jis būtų, patiria tikėjimo trapumą.

Susiję įrašai:

• AR PASIRENGĘ PASITIKTI ATEIZMO IŠŠŪKĮ?
• NEMYLIMAS PASAULIS
• APGLĖBTAS PASAULIS
• KAIP PASITIKSIME “DIEVO ILIUZIJĄ”?
• KATEKIZMAS – TIKĖJIMO KNYGA