„GYVENIMO AŠIS – TYLA, KRYPTIS – DANGUS“

Tai Sondros Simanaitienės įspūdžiai po filmo ,,Didžioji tyla“ peržiūros. Kadangi prie šių įspūdžių pridėjau nagus, tai įdedu juos į savo tinklaraštį.

2009-02-09

Maždaug prieš metus Klaipėdoje įsikūrė Krikščioniškas kino klubas. Buvo labai gera tai išgirsti, nes nekomercinio kino alkis Klaipėdoje baigia pragraužti galvelėje nostalgijos dydžio skylę. Klubą organizuoja ponia Virginija, iš pradžių jai talkino vienuolis pranciškonas Nerijus Čepulis. Filmai rodomi kartą per mėnesį, nemokamai, komfortiškoje LCC tarptautinio universiteto Neufeld auditorijoje (Kretingos g. 36).

Klaipėdos Krikščioniško kino klubas sausio 28 d. parodė vokiečių režisieriaus Philipo Groningo dokumentinį, beveik trijų valandų, filmą „Didžioji tyla“ (2005). Režisierius šešiolika metų laukė leidimo filmuoti uždarame XI a. kartūzų vienuolyne Grand Chartreuse Prancūzijos Alpėse. Tai byloja apie režisieriaus ištikimybę savo sumanymui, apie jo per tiek laiko neišblėsusį norą „rasti savo katalikiškas šaknis“.

Krikščioniško kino klubo filmų žiūrėjimas susideda iš dviejų dalių. Pirmiausia pažiūrimas filmas su trumpu pristatymu, paskui LCC fojė vaišinamasi obuoliais, arbata ir riešutais, bei aptariamas matytas filmas. Pakviečiamas vienas žmogus vadovauti laisvam bendravimui, kad šis nevirstų tik paviršutinišku emocijų dalijimusi (tai lietuvio prigimčiai irgi nėra labai įprasta), o įgytų tam tikrą filosofinę, teologinę, istorinę dimensijas. Šie pokalbiai yra svarbi kino klubo veikla. Tik norėtųsi kaip nors kitaip įsilieti į fojė erdvę – natūraliau, laisviau. Kartais tenka tiesiog stoviniuoti nuo vienos kojos ant kitos, nejaukiai kramtant delno kamputyje likusius riešutus. Tarsi pati erdvė norėtų kuo greičiau tavimi nusikratyti. Sukurti laisvą, intelektualią erdvę – tikrai nėra lengva. Vaišės, kuriomis dėmesingai pasirūpina Kino klubo šeimininkė Virginija, turėtų atpalaiduoti, tačiau taip neatsitinka. Gal reikėtų jas apriboti puodeliu žolių arbatos, kurią gurkšnojant, sutūpus ant kilimo, būtų kalbamasi ir būnama.

Bet ką aš čia apie vaišes?

Nors būtent smulkmenos, paprasti darbai (maisto gaminimas, dalijimas, malkų pjovimas, suplyšusio bato suklijavimas, vaistų įtrynimas į sausą tarsi popierius nuogą vienuolio kūną ir pan.) filme „Didžioji tyla“ yra rodomi kaip tikrojo vienuoliško gyvenimo esmė. Būtų liūdna, jeigu tikroji esmė būtų gyventi gamtos laiku: nuo žiemos iki žiemos, klijuoti batus ir per mažą langelį dalyti maistą, o už vienuolyno ribų išeiti tik porai valandų po sekmadienio pietų, kai galima mėgautis bendravimu – klegėti, juoktis, diskutuoti. Būtų liūdna, nes tai labai panašu į mažyčių skruzdėlyčių gyvenimą, kurios savo, joms atrodančiame, milžiniškame žemės pusrutulyje bėginėja, triūsinėja, miršta ir išnyksta. Mes ieškome, nors ir netiesiogiai, pasąmoningai pomirtinio gyvenimo įrodymų, kad viskas nesibaigs paskutiniu atodūsiu. Tada nebūtų prasmės gyventi kaip nors kitaip, apsimetinėti ir įsiteikti sau kokius nors didžius dalykus, ieškoti Užtarėjo Guodėjo.

Aptarti filmą „Didžioji tyla“ buvo pakviestas interneto tinklalapio „Bernardinai“ komentatorius Tomas Viluckas iš Palangos, jo paties apibūdinimu, – „gyvenimo stebėtojas“. Tomas akcentavo filme pabrėžtą cikliškumą, nes jis prasideda žiemą ir baigiasi kitą žiemą. Tačiau jis priminė šv. Augustiną, kuris krikščioniškąjį laiką įvardija kaip linijinį, nuolat kylantį link Dievo. Filme daug dangaus. Kiekvienas vienuolis valgo savo celėje, pro langą žvelgdamas į tolį ar sėdėdamas ant slenksčio. Valgymas – padėka. Valgau, kad turėčiau jėgų dėkoti. Už save ir kiekvieną, kuris yra šalia, žemėje. Miegodami savo minkštuose pataluose, net neįtariame, kad esti nuolatiniai, ištikimieji mūsų naktų saugotojai. Režisierius P. Groningas, ilgą laiką gyvenęs ir filmavęs vienuolyne, pastebėjo, kad ten nėra mirties baimės, apskritai nėra baimės. Jie drąsūs, nes pažįsta Dievo pasaulį.

Filme dažnai parodoma tamsoje spingsinti raudona švieselė. Taip bažnyčiose dega švieselės prie namelio, kuriame saugoma Šv. Komunija – Jėzaus kūnas. Vienuoliai – tarsi šios naktyje klaidžiojančios spingsulės prie Jėzaus kūno. Jos panašios į danguje klaidžiojančias žvaigždes. Man buvo svarbus šių dviejų dimensijų – tikinčio žmogaus vidinės tikrovės ir begalinės dangaus platybės – sugretinimas, kuris filme įgavo jutimiškai pagaulias formas. Gal todėl filmas, nors toks ilgas ir beveik be žodžių, yra gausiai lankomas Vakarų kino teatruose.

Viename filmo kadre pamačiau dar vieną vilties ženklą – tarsi baltą Jėzaus apdarą, po prisikėlimo paliktą kapo rūsyje. Tik vėliau supratau, kad ten buvo baltu apdaru apsigobęs vienuolis, susmukęs ant bažnyčios grindų naktinės maldos priedangoje.

Tokie kadrai, kurie tarsi flamandų tapybos drobės juda prieš akis filmo metu, kartais kelioms minutėms užmerkia žiūrinčiojo akis ir atmerkia (pa)tikėjimo akis, perfrazuojant Sigutę Ach, kuri sako: „Kai užmerkiu akis – tai vis atmerkiu jausmus“; tokie kadrai mums pasakoja apie Didžiąją tylą.

Padangę virš vienuolyno, kaip ir virš mūsų Klaipėdos, raižo tolimųjų reisų lėktuvai, tačiau vienuolių gyvenimas, atrodytų, būtų panašus į dabartinį net jei dangumi skraidytų tarplanetiniai laineriai ar kreidos periodo pterodaktiliai. Jie meldžiasi ir medituoja pasaulį, nesvarbu, kaip toli būtų pažengusios techninės žmogaus galimybės, svarbu – nepaliauti kalbėtis su savuoju Kūrėju.

Tomas papasakojo, kad vienintelis vienuolynas pasaulyje, gavęs leidimą gyventi pagal kartūzų regulą, yra moterų vienuolynas Lietuvoje, Paparčiuose.

Jis papasakojo ir keletą pikantiškų momentų iš kartūzų vienuolijos istorijos. Pavyzdžiui, ten gaminamas alkoholinis gėrimas, kurio butelis dabar Vakaruose kainuoja apie tūkstantį eurų, o etiketėje užrašyta šv. Brunono, vienuolyno įkūrėjo (XI a.), posakis „Kryžius stovi, o pasaulis praeina“. Gėrimo receptą žino tik vienas vienuolis, kuris prieš mirtį perduoda jį vienam savo mokiniui. Ir tai tęsiasi nuo šv. Brunono laikų. Paplitęs posakis „Memento mori“ (lot. – „Atmink, kad mirsi“) taip pat atėjęs iš šio vienuolyno.

Paprasti pasauliečiai budistai privalo pagyventi budistų vienuolyne kelis mėnesius, kad apsivalytų ir atitoltų nuo šio pasaulio tuštybės. P. Groningas suteikia galimybę kiekvienam žiūrovui pagyventi beveik tris valandas kontempliatyviame kartūzų vienuolyne, pasistengti įsiklausyti į aklo vienuolio pasakymą filmo pabaigoje: „Nėra praeities, ateities, yra tik dabartis, kada byloja Dievas.“ Dievo byla – Didžioji tyla.

Kulturpolis.lt

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai: