ŽEMAIČIŲ VYSKUPYSTĖ LAUKIA NAUJO ATGIMIMO
Matyti tikrovę kitaip

ŽEMAIČIŲ VYSKUPYSTĖ LAUKIA NAUJO ATGIMIMO

 

Žemaičių vyskupystės 600 metų jubiliejus yra puiki proga pažvelgti į Viešpaties užmojį šiai dalinei Bažnyčiai, kuria esame per Krikšto malonę. Kaip pastebėjo savo jubiliejiniame kreipimesi į tikinčiuosius Telšių vyskupas ordinaras Jonas Boruta: „Turime būti dėkingi Dievui už šią malonę ir nuolat prašyti, kad Jis mums padėtų gyvenime atsižadėti piktojo vilionių ir visuomet sakyti Dievui ‚taip‘.“

Todėl pirmoji jubiliejinė nuostata turėtų būti dėkojimas. Dėkoti turime už nuostabius Viešpaties Dvasios darbus Žemaičių vyskupystės istorijoje, už tikėjimo protėvius iš kartos į kartą perdavusius Evangelijos žinią.

Motiejus Trakiškis, Merkelis Giedraitis, Mikalojus Daukša, Motiejus Valančius, Ignacas Štachas, Kražių kankiniai, Justinas Staugaitis, Vincentas Borisevičius, Antanas Rubšys – tai prieš mūsų dvasios akis atsiverianti visa Dievo liudytojų eilė, kurių dėka esame krikščionys. Kiekvienas  galėtume šį sąrašą papildyti moterimis ir vyrais padėjusiais mūsų tikėjimo kelionėje. Kiekvienas prisimename jaukias mūsų vyskupystės bažnyčias, kurios yra Dievo buvimo tarp mūsų ženklai. Kiekvienas dėkojame Viešpačiui už įsiterpimą į savo gyvenimą.

Tačiau jubiliejus yra ir savotiškas atskaitos taškas, ateities pranašystė. Po iškilmių būtina pasinaudoti gautomis malonėmis ir paversti jas evangeliniu įkarščiu bei konkrečiomis veiklos gairėmis – pastoracinėmis gairėmis, atitinkančiomis kiekvienos parapijos sąlygas.

Dabar priešais Žemaitijos tikinčiuosius iškyla ne koks nors tiesioginis tikslas, bet platesnės ir reiklesnės pastoracijos akiratis. Būtent parapijose galima nustatyti konkrečius veiklos elementus – darbo tikslus ir metodus, tikinčiųjų ugdymą bei skatinimą, reikiamų lėšų paiešką, – tai, kas leistų Kristaus skelbimui pasiekti žmones, ugdytų bendruomenę ir per Evangelijos liudijimą giliai paveikti mus supančią aplinką. Tik taip sulauksime tikrojo Bažnyčios ir visuomenės pavasario.

Žinoma, šių dienų žmogus yra apniktas šiuolaikinės visuomenės problemų bei silpnybių, kartais linksta į pesimizmą. Vis dėlto, nepaisant visų dviprasmybių, nūdienos žmonės širdies gelmėje trokšta autentiškų vertybių, kurių pilnatvė yra Kristus. Jį sugebėsime nešti jiems tik patys įtikėję, kad Kristus yra tikrosios laisvės slėpinys ir širdies džiaugsmas.

Būtų klaidinga manyti, kad tuo turi rūpintis vien vyskupai ir kunigai. Taip bręsta klerikalinė kultūra, kuri graužia mūsų Bažnyčią (deja, ir mūsų vyskupiją), kurią griežtai kritikuoja popiežius Pranciškus. Klerikalizmas išgujamas ne vien žvelgiant į tarnaujantį žmogui iki Kryžiaus Jėzų, bet suvokiant pasauliečių atsakomybę Bažnyčios misijoje.

Bažnyčiai dažnai taikomas valties audringoje jūroje simbolis. Be aktyvių pasauliečių ši valtis yra irkluojama su vienu irklu. Tokia valtis tik bejėgiškai kapanojasi vandenyje. Todėl pasauliečių įsiliejimas į įvairių lygių bažnytinį gyvenimą yra neatidėliotinos svarbos uždavinys.

Evangelijos logika byloja, kad Dievas darydamas didžius darbus pradeda nuo mažų dalykų – garstyčios sėklos, raugo gumulėlio ar apmirusio grūdo. Tai – maldos akimirkos eucharistinėje adoracijoje, maldos ir Šventojo Rašto studijų susitikimai, seseriška ir broliška bendrystė ir pan. Vien kantrus tokių „mažų dalykų“ puoselėjimas gali atnešti vaisingumą. Todėl pirmasis veikimas turėtų būti, kaip sakė šv. popiežius Jonas Paulius II, „maldos meno“ išmokymas. Pastoracija, sielovada, evangelizacija bus veiksminga tik kildama iš per maldą patirto Viešpaties artumo.

Kai kalbama apie Evangelijos skelbimą, nėra laiko gręžiotis atgal ir juo labiau tingiai sėdėti ant sofos. Mūsų laukia daug iššūkių, ir todėl turime pasiryžti veiksmingam pojubiliejiniam darbui. 600 metų Evangelijos kelias Žemaitijoje tam įpareigoja.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes