VOKIEČIŲ ŽURNALISTAS PETERIS SEEWALDAS: „POPIEŽIUS BENEDIKTAS XVI NĖRA REAKCIONIERIUS“
Matyti tikrovę kitaip

VOKIEČIŲ ŽURNALISTAS PETERIS SEEWALDAS: „POPIEŽIUS BENEDIKTAS XVI NĖRA REAKCIONIERIUS“

 

P.Seewald ir popiežius

Neseniai lietutuvių kalba pasirodė Romos popiežiaus Benedikto XVI knyga “Pasaulio šviesa: Popiežius, Bažnyčia ir laiko ženklai“.. Šioje knygoje pateikiami vokiečių žurnalisto Peterio Seewaldo pokalbiai su popiežiumi. Pateikiu JAV katalikų naujienų agentūros CNA  interviu su Peteriu Seewaldu.

Ar laikote save popiežiaus Benedikto XVI draugu?

Peteris Seewaldas: Turiu pasakyti, kad mes nesame draugai.  Aš esu žurnalistas ir prieš Josephui Ratzingeriui tampant popiežiumi mūsų keliai susikirto kelisyk, beje, dėl savo amžiaus jis galėtų būti mano tėvas. Susitikau su juo, kaip žurnalistas, kai mano redaktoriai davė man užduotį parašyti biografinę apybraižą apie jį. Taip susidūriau su jo darbais, raštais ir veikla.

Pakankamai nustebau, sužinojęs, kad kardinolas Josephas Ratzingeris nebuvo patenkintas tuo, kaip jis buvo vaizduojamas ir kaip aš įsivaizdavau jį, tačiau jis buvo itin tinkamas analizuoti visuomenę, nes supranta labai gerai nūdienos padėtį ir yra pajėgus giliai analizei.

Kokių dažniausia pasitaiko nesusipratimų apie popiežių tarptautinėje žiniasklaidoje?

Pirmas nesusipratimas yra įsitikinimas, kad Josephas Ratzingeris esąs konservatyvus, atšiaurus,  pernelyg griežtas popiežius, valdžią pamėgęs žmogus. Nė viena šių charakteristikų tikrai neatspindi Josepho Ratzingerio, žmogaus, kuris, galima sakyti, yra vienas didžiausių Katalikų Bažnyčios protų,  asmenybė su didele širdimi ir iš prigimties bebaimis kovotojas, kuris tokiu  išlieka, nors yra nuolatos supamas audrų.

Manau, svarbu pasakyti, kad vienas iš jo tikslų yra dalintis Evangelija. Jis nėra įstrigęs nei praeityje, nei šiame laikmetyje. Jis tikrai priklauso mūsų epochai, supranta pažangą, visada yra gerai informuotas, dalykus vertina iš Bažnyčios perspektyvos, supranta visus pokyčius visuomenėje ir yra susirūpinęs dėl šių pokyčių modernumo. Remdamasis Evangelija, Bažnyčios tradicija ir jos Tėvais, jis visada siekia peržiūrėti dalykus kritiškai, užduodamas klausimus, bandydamas suprasti, ypač naujų laikų sistemą.

Josephas Ratzingeris nėra reakcionierius. Aš laikau jį labai moderniu žmogumi, kuris, visuomet yra prieinamas, skatinantis ir siekiantis dialogo, visada stengiasi suprasti kitokį mąstymą, įskaitant agnostikų, ateistų ir kitų minties krypčių. Jis domisi jomis ir jas suvokia taip pat kaip mūsų intelektinį pamatą ir mūsų mąstymo dalį.

Jei prašytumėtemanęs apibūdinti Josephą Ratzingerį, tai sakyčiau, kad jis yra teisus vyras ir viena didžiausių mūsų laikų asmenybių. Manau, kad tai žmogus su didele širdimi ir tuo pat metu, kiek jo asmenybė leidžia, jis yra švietėjas, didžios meilės žmogus. Jis – labai linksmas, nors galbūt to neparodo dėl kuklumo. Be to, jis žmogus, kuris yra visada pasiruošęs išklausyti, nes yra ne tik puikus mąstytojas, bet ir puikus dvasinis mokytojas.

Kokios šio popiežiaus pagrindinės charakteristikos vis dar lieka nepastebėtos?

Apskritai yra mažai diskutuojama apie tai, kad popiežius Benediktas XVI yra didis švietėjas. Tai yra viena didžiausių jo savybių. Jis labai aiškiai supranta Evangeliją, visada randa naujus aspektus ir būdus kovoti su sekuliarizmu bei galimybes pažinti Bažnyčios poziciją šiais laikais.

Tad jo stiprūs bruožai kaip švietėjo, puikaus mąstytojo ir žmogaus, kurio klauso ne tik katalikų pasaulis, bet ir visa krikščionybė yra kažkas svarbaus, ką žiniasklaida turėtų pamatyti ir suprasti.

Manau, kad tai nėra paplitę, tačiau svarbu atkreipti dėmesį į tai šiuo krizės metu šiuolaikinėje visuomenėje. Tvirtinu, kad tai yra dovana. Apakusiam pasaului svarbu turėti ką nors, kas pasižymi nepalenkiama atvirumo nuostata. Manau, kad šis popiežius bus daug geriau vertinamas ateityje.

Neretai žiniasklaida vaizdavo Benediktą XVI, kaip tą, kuris būdamas arkivyskupu, Tikėjimo mokymo prefektu arba popiežiumi nepadarė pakankamai siekiant užkirsti kelią vaikų seksualiniam išnaudojimui. Ar tai teisingas nuosprendis?

Tokia pozicija kyla iš rašytojų, kurie nori, kad šie baisūs veiksmai turėtų neigiamų pasekmių popiežiui. Jie net teigė, kad kai jis buvęs Miuncheno arkivyskupu, seksualinio išnaudojimo atvejai jam buvo žinomi, o Josephas Ratzingeris padarė klaidą bei nieko nesiėmė.

Nėra jokių galimybių, kad savo metu Miunchene, arkivyskupas Ratzingeris būtų ignorovęs šią problemą. Jis turėjo tinkamą požiūrį ir būdamas Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas, greitai bei rūpestingai ėmėsi šio klausimo. Jis iš karto padarė būtinus pakeitimus ir numatė sankcijas už šias blogybes.

Žmonės sako, kad jis leido šioms blogybėms plisti, tačiau jis visada smerkė tokius veiksmus ir tapęs popiežiumi ieškojo aukų. Dar 2006 m. spalį susitikęs su vienu Airijos vyskupu pasakė jam, kad tiesą reikia sužinoti, o visa, kas būtina išvengti šių nemalonių situacijų pasikartojimo turi būti padaryta.

Pirmiausia reikia nukentėjusiam padėti ir juos išgydyti. Šių dalykų negalima slėpti, o kaltieji neturi likti nenubausti. Ratzingeris būdamas Miuncheno arkivyskupu, Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektu, popiežiumi visada sąžiningai reaguodavo į šias blogybes, nors iš tikrųjų kai kurios žiniasklaidos priemonės stengėsi šito nematyti ir užėmė priešišką jo atžvilgiu poziciją.

Aišku, kad Vatikano pastangos bendrauti su pasaulietine žiniasklaida pastaruoju metu nebuvo itin sėkmingos. Daugelis popiežiaus veiksmų ir sprendimų nebuvo tiksliai perduoti ir Šventasis Tėvas dažnai susidurdavo su aštria žiniasklaidos kritika. Taip atsitiko dėl kalbos Regensburge minint islamą, vyskupo Williamsono atveju, iškraipant popiežiaus pareiškimą dėl AIDS jo kelionės į Afriką metu. Ar popiežiui nereiktų geresnių patarimų dėl viešųjų ryšių?

Mano vienintelis atsakymas gali būti teigiamas. Akivaizdu, kad šiuo atžvilgiu dar daug turi būti padaryta ir daug ko pasimokyta iš nesėkmių. Žiniasklaida turi gauti informaciją iš anksto, kad klaidos apie popiežių nebūtų skelbiamos. Benediktas XVI pats kritikavo šią padėtį, knygoje jis mini, kad tai akivaizdžiai reikalauja įdirbio.

Dėl kokių problemų jus tiesiogiai kreipėtės į popiežių knygoje “Pasaulio šviesa“?

Apskritai kalbėjome apie Bažnyčios krizę, jo pontifikatą, taip pat dramatiškas visuomenės problemas. Svarstėme seksualinio išnaudojimo skandalą, kaip jo pontifikatas yra tiesiogiai su tuo susidūręs, kokia išeitis iš padėties. Jis nurodo, kokios reformos vyks Bažnyčioje, kokia Bažnyčios pozicija islamo atžvilgiu ir kaip pasaulinės krizės paveiks mus šiandien.

Kėliau klausimą, ar dabartinė krizė yra tai, ko nematėme per visą Bažnyčios istoriją. Net Bažnyčios viduje yra tokių, kuriems bus nemalonu, kad popiežius yra toks atviras, tačiau jie turėtų būti nustebinti jo pranašiškų žodžių šioje knygoje.

 

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes