VISUOMENININKAI RYŽOSI. KAS TOLIAU?
Matyti tikrovę kitaip

VISUOMENININKAI RYŽOSI. KAS TOLIAU?

Postmoderni politika” būtų svarus indėlis į šalies politinės sistemos perkrovą.

Kone kiekvieną savaitę Lietuvoje vyksta mitingai, piketai, akcijos, kuriamos naujos visuomeninės organizacijos, piliečiai pasirašo peticijas, reikšdami nepasitenkinimą vienos ar kitos institucijos veikla.

Pilietinis veikimas pasireiškia nuo socialiai jautrių klausimų kėlimo iki akcijų prieš Marilyno Mansono koncertą. Visi šie procesai yra ne kas kita kaip pilietinės visuomenės proveržio apraiškos. Šiuo požiūriu Lietuva išgyvena tam tikrą lūžį, posūkio tašką, nuo kurio priklausys tolesnė mūsų valstybės raida.

Kas ta pilietinė visuomenė?

Tačiau kaip apibrėžti pačią pilietinės visuomenės sąvoką? Etimologiškai pilietinės visuomenės terminas (Aristotelis ją vadino politike koinonia) reiškė politinę lygių piliečių bendruomenę, dalyvaujančią valdyme ir pavaldžią.

Routledge filosofijos enciklopedijoje teigiama, kad moderniojoje socialinėje ir politinėje filosofijoje „pilietinė visuomenė reiškia anapus valstybės ar vyriausybės žinios plėtojamą žmonių veiklos barą bei institucijų visumą. Ji apima šeimas, bažnyčias, savanoriškas asociacijas ir socialinius judėjimus”. Ten pat teigiama, kad pilietinės visuomenės ir valstybės skirtumą pirmąkart apibrėžė aštuonioliktojo šimtmečio liberalai, kovoję su absoliutizmu.

Nenagrinėdami politinių teorijų turėtume pasakyti, kad būtent pilietinės visuomenės pabudimas lėmė Sąjūdžio gimimą ir Nepriklausomybės atkūrimą. Nors, atrodytų, pilietinė visuomenė atgavus valstybingumą turėjo tik stiprėti ir skleistis, tačiau matėme atvirkštinius procesus. Dėsninga, kad Lietuvoje vyko valstybinių institucijų tvirtėjimas, bet tolygiai menko pilietinė galia.

Pašaipos ir gąsdinimai

Negana to, nevyriausybinis sektorius buvo žiniasklaidos ir politikų nuolatos marginalizuojamas – lipdomos „so­rososų“ etiketės, abejojama veiklos skaidrumu. Savo laiku net premjeras Gediminas Kirkilas viešai sumenkino tokios autoritetingos organizacijos kaip „Transparancy International“ rodiklius dėl korupcijos masto Lietuvoje. Pašaipomis buvo ir yra lydimi bet kokie pilietinio sektoriaus bandymai paveikti viešosios politikos procesus.

Ir ne tik pašaipomis, bet ir kuriant iš jų mistines grėsmes. Pavyzdžiui, savo pastarajame metiniame pranešime Prezidentė Dalia Grybauskaitė demonstruotojus įrašo į „valstybės niekintojų“ gretas, o neseniai paskelbtoje Valstybės saugumo departamento veiklos apžvalgoje teigiama: „Atkreiptinas dėmesys ir į mėginimus iš užsienio ir per Lietuvoje esančias visuomenines ir politines organizacijas kritikuoti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką“, tuo metant šešėlį ant visų aktyviau bei kritiškiau besireiškiančių visuomenininkų, kurių kalbos kertasi su politinio elito laikysena.

Tad galima teigti, kad šalyje įsivyravo tam tikra valstybės absoliutizmo atmaina, kai absoliuti galia telkiama ne kaip senovėje vieno monarcho sosto papėdėje, bet per valstybės institucijų instrumentalizavimą, įtraukiant teisinės sistemos mechanizmus, interesų ir galios grupių rankose.

Verkiant reikia naujumo 

Gali kilti klausimas, kodėl būtent dabar pastebimas šis sujudimas? Be abejo, jam postūmį suteikė įvykiai Klonio gatvėje ir su FNTT istorija susijusios peripetijos, kai akivaizdžiai pasimatė, kad lemiami sprendimai priimami ne viešai, pasitarus su piliečiais, bet politinės scenos užkulisiuose, kai viltis skatinusios D.Grybauskaitės veikla pasirodė esanti tik eilinis „sostų žaidimas“, o pagrindinė valdančioji Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partija taip ir neįgyvendino būtinų reformų.

Tad logiška, kad, neturėdami rimtų poveikio priemonių, visuomenininkai ryžosi neapsiriboti akcijomis ir stebėsena, bet pereiti į tiesioginį politinį veikimą. Tai atskleidė ir Seime visuomenininkų pristatyta rinkimų inicia­tyva „Lietuvos sąrašas“, kuris vienytų žmones ne partiniu, bet tarnavimo tautai pagrindu. Beje, verta pasakyti, kad tokios ir panašios mintys jau sklandė 2008-aisiais, ypač tarp Piliečių santalkos žmonių. Tačiau tuomet šiai idėjai buvo griežtai pasipriešinta.

Toks žingsnis, kuris, pasak paties vieno iš šios idėjos iniciatorių Dariaus Kuolio, yra „postmoderni politika“, būtų svarus indėlis į šalies politinės sistemos perkrovą. „Nepartinė partija“, jei sugebėtų įveikti Lietuvos visuomenininkų sektoriui būdingą fragmentiškumą ir sutelktų asmenybes su potencialu, galėtų atnaujinti politinį kraštovaizdį. Suprantama, kad akys krypsta į Lietuvos intelektualus, šviesuomenę, inteligentiją. Būtent jie galėtų šiuo lemtingu mūsų šaliai metu tapti tais žmonėmis, kurie imtųsi atsakomybės. Juk taip būdavo per mūsų pastarųjų 170 m. istoriją.

Tačiau, kad ir kokia patraukli būtų ši idėja, ji yra nemenkas iššūkis mūsų visuomenei. Mąstymo inercija, politinės kultūros ir savišvietos stoka, paprasčiausias abejingumas gali tapti veiksniais, kurie atimtų galimybę bent šiek tiek pakeisti vyraujančią bei sustabarėjusią šalies politinę schemą.

„Visokeriopa krizė, apie kurią šiandien tiek daug kalbama, reiškia ne tik senų formų žlugimą, bet sykiu ir naujų atsiradimą. Pasenusios ir paliegusios gyvenimo institucijos vėl pradeda atsinaujinti, vėl pradeda įgyti jėgos, vėl skleidžiasi naujomis lytimis ir naujais pavidalais. Todėl nors žodis „krizė“ dabar kartojama net ligi nuobodumo, vis dėlto tegul bus man leista tautos ir valstybės santykių nagrinėjimą pradėti valstybinės krizės priežasčių nurodymu. Tai reikalinga tuo labiau, kad kaip tik šioje krizėje glūdi pati problemos esmė. Valstybinė krizė rodo, kad žlunga sena valstybės koncepcija ir kad iš tos pačios krizės kyla naujos valstybės užuomazgos. Mes iš tikro stovime visiškai kitokio, visiškai originalaus valstybinio proceso akivaizdoje“, – šiuos stebėtinai aktualius žodžius 1939-ųjų straipsnyje „Tauta ir valstybė“ rašė Antanas Maceina. Nūdien naujumo ir originalaus valstybinio proceso reikia verkiant, nes kitu atveju valstybės idėja bus galutinai iškreipta.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • kukulis

    Kaip gausis kaip ne, bet daryti reikia.

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes