VISUOMENĖS APKLAUSOS IR KATALIKAI
Matyti tikrovę kitaip

VISUOMENĖS APKLAUSOS IR KATALIKAI

Penktadienį paskelbti portalo DELFI užsakymu bendrovės „Spinter tyrimai“ atliktos apklausos rezultatai apie Lietuvos gyventojų požiūrį į Katalikų Bažnyčią. Tokios apklausos nėra dažnas reiškinys mūsų viešojoje erdvėje, tad jų rezultatai verti atskiro aptarimo.

Visų pirma tenka apgailestauti, kad šis tyrimas pasižymėjo stipria išankstine nuostata. Jau pats pagrindinis tyrėjų iškeltas klausimas: „Kaip manote, ar keičiantis visuomenei, Katalikų Bažnyčia turėtų peržiūrėti savo požiūrį į visuomenės gyvenimo realijų nebeatitinkančius dalykus (kontracepciją, skyrybas, celibatą ir pan.)?“, respondentams įteigia atsakymą, kad Katalikų Bažnyčioje yra dalykų (kurie, beje, net išvardijami) nederančių su visuomenės pažanga. Taip atrodytų gera idėja tampa tik dar viena priemone įgelti katalikybei.

Tad 70 nuošimčių, kurie sako, kad „Bažnyčia turi prisitaikyti prie kintančios visuomenės“ yra logiškas skaičius, išprovokuotas ypatingai suformuluoto klausimo. Čia vėl susidaro erdvė kirbėti abejonėms. Panašios apklausos, pavyzdžiui, JAV turi papildomų niuansų. Jos dažniausiai nukreipia savo dėmesį į dvi respondentų grupes: vieną, kuri atspindi bendrą viešąją nuomonę ir kitą – praktikuojančių tiriamą religiją. Deja, pastaroji grupė šiame tyrime nebuvo išskirta.

Todėl piliečio N., kuris nedalyvauja katalikiškos bendruomenės gyvenime (tokių nominalių katalikų Lietuvoje yra apie 70 proc.), nuomonė patiems katalikams yra įdomi tik iš dalies. Sutikime, kad, pavyzdžiui, praktikuojančiam musulmonui „vienodai rodo“, kad „besikeičianti visuomenė“ baisisi moterų burkomis, praktikuojantis judėjas abejingas, kad kažkas stebisi maisto košeravimu, o praktikuojantis stačiatikis neima domėn, ką žmonės galvoja apie jo asketines pratybas.

Taip ir praktikuojančiam katalikui ne itin įdomu, ką visuomenė mąsto apie jo lytinį gyvenimą ar kunigo širdies reikalus. Daug svarbiau, kaip jaučiasi pats Bažnyčios narys ar kunigas, kaip jis vertina vienas ar kitas bendruomenės normas. Kaip ir daug įdomiau būtų, pavyzdžiui, sužinoti, kas žmonėms trukdo įsilieti į katalikybę, nes tikrai didelė abejonė, kad tai – kunigų celibatas, kurį 72 proc. aptariamos apklausos respondentų nurodė esant labiausiai keistinu dalyku.

Tai reiškia, kad kiekviena religinė bendruomenė turi teisę į savo papročius bei tradicijas, kurios gali būti nepriimtinos (arba nesuprantamos) likusiai visuomenei. Religinę tapatybę formuoja ne visuomenė, o konkreti, tam tikras vertybes išpažįstanti, bendruomenė. Tuo labiau kad kalbama apie sparčiai besikeičiančią visuomenę. Bandymas lakstyti paskui tokius pokyčius bet kurią religinę bendruomenę (nebūtinai katalikybę) paverstų apgailėtinu cirku.

Jei kalbėtume apie pokyčius, turėtume suvokti, kad jie įmanomi ne dėl pačių pokyčių, o atsižvelgiant į situacijos iššūkius ir tikrą būtinybę. Bažnyčia yra semper reformata (nuolat reformuojama) tikrovė, kuri ieško dialogo su nūdienos žmogumi, jo kultūra, gyvensena, bet ji negali vienu mostu, neištyrus visų aplinkybių ir pasekmių, priimti sprendimus, kurie keistų tūkstantmetes tradicijas.

Todėl paskelbtieji apklausos rezultatai šalies katalikams įdomūs tik vienu požiūriu – viešųjų ryšių. Jie liudija, kad Katalikų Bažnyčia Lietuvoje šiame fronte smarkiai pralaimi. Kartais susidaro įspūdis, kad jis jai net nerūpi, nes tokio rūpesčio požymių – nematyti. Juk sunku būtų įvardyti žmonės (išskyrus vieną kitą vyskupijų atstovą spaudai), kurie sistemingai dirbtų su vieša nuomone.

Apklausos rezultatai tik patvirtino, kad, pavyzdžiui, kas yra kunigų celibatas ir kam jis reikalingas, plačiąjai visuomenei visiškai neaišku. Tai nestebina, nes nėra aiškinamojo darbo, pasigendame tų kunigų, kurie gerai jaučiasi gyvendami celibate, liudijimų, paprasčiausių istorinių faktų. Galėtume teigti, kad nėra parengtos strategijos, kaip visuomenei pristatyti katalikybę ne kaip niūrią, uniforminę, autoritarinę, draudimais apsiginklavusią, kažkokias paslaptis saugančią instituciją. Juk būtent toks jos vaizdas vyrauja viešojoje erdvėje. Ar dėl to nevertėtų labiau susirūpinti?

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • gryna tiesa. gimusi ir pradėjusi kaip puikių propagandos specialistų kalvė dabar Lietuvoje RKB yra totali atgyvena – spėju, tai liko po tarybinių įpročių, kai viešai ginti savo pozicijos nebuvo net teorinių galimybių, o naujos galimybės nei įsisąmonintos, nei gyvai išbandytos. nėra tikėjimo propaganda 🙂

  • Labai geras straipsnis.

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes