VIENINTELIS ĮSTATYMAS
Matyti tikrovę kitaip

VIENINTELIS ĮSTATYMAS

Yra vienintelis įstatymas – meilė

 Dvasinėje literatūroje žodis „meilė“ yra itin dažnas. Tačiau jo prasmė – gerokai apnykusi. Biblijos teiginys „Mylėk artimą kaip save patį“ amžių būvyje nusidėvėjo ir daugybei žmonių lieka gana nesuprantamas ir miglotas. Ką jis reiškė Jėzui ir krikščionybei?

Koks įsakymas pirmasis?

Seniausiai užrašytoje Evangelijoje pagal Morkų randame pasakojimą apie tai, kaip Jėzus aiškina meilės įstatymą – jį ir apmąstykime.

„Vienas iš Rašto aiškintojų, girdėjęs jį ginčijantis ir matęs, kaip puikiai Jėzus atsakinėjo priešininkams, paklausė jį: ‘Koks yra visų pirmasis įsakymas?’ Jėzus jam atsakė: ‘Pirmasis yra šis: Klausyk, Izraeli, – Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Antrasis: Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu’. Tuomet Rašto aiškintojas jam atsakė: ‘Gerai, Mokytojau, tu teisybę pasakei: Dievas yra vienintelis ir nėra kito šalia jo; o mylėti jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti artimą kaip save patį svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas’“(Mk 12, 28–33).

Rašto aiškintojai ir sadukiejai nemėgo vieni kitų. Rašto aiškintojai užsiimdavo Įstatymo ir jo daugybės taisyklių bei normų aiškinimu. Jų darbas buvo pažinti ir pritaikyti tradicinę nerašytą teisę, o sadukiejai jos apskritai nepripažino. Rašto aiškintojus turėjo nudžiuginti nesenas sadukiejų pralaimėjimas dispute su Jėzumi (plg. Мk 12, 18–27), tad jie kreipėsi į jį tuo klausimu, dėl kurio rabinų mokyklose dažnai buvo ginčijamasi.

To meto judaizme vyravo dvejopa tendencija: pirma – išplėsti Įstatymą neribotai, į šimtus ar tūkstančius taisyklių ir reglamentų; antra – suglausti visą Įstatymą į vieną sakinį, vieną bendrą taisyklę, kitaip tariant, viso tikėjimo santrauką.

Šią situaciją puikiai iliustruoja keletas garsių Izraelio rabinų įžvalgų, kurios leistų geriau suvokti Evangelijos ištraukos kontekstą. Štai pasakojama, kad sykį vienas prozelitas (žmogus, perėjęs į judaizmą) paprašė rabino Hilelio pamokyti Įstatymo stovint ant vienos kojos. Šis atsakė: „Nedaryk kitiems to, ką nenori, kad tau darytų. Štai ir visas įstatymas, o visa kita tik jo komentarai. Eik ir pasimokyk…“ Kitas rabinas Akiba kartą pasakė: „Mylėk savo artimą kaip save patį – tai didingiausias ir pagrindinis įstatymo principas“, o Simonas Teisusis yra taip bylojęs: „Pasaulis remiasi trimis dalykais – įstatymu, pagarba Dievui ir meilės darbais.“ Žymusis rabinas Šamajus mokė, kad Mozė gavo ant Sinajaus kalno 613 potvarkių ir įsakų; tai reiškia, kad 365 skirti kiekvienai dienai per metus, o kiti 248 – tai žmonijos kartų skaičius.

Kas yra teisu

Įstatymo „širdies“ – to, kaip turi elgtis teisusis Dievo akivaizdoje, idant pelnytų Viešpaties palankumą, – ieškojimų regima ir Šventojo Rašto puslapiuose. Karaliaus Dovydo sukurta 15 psalmė šiuos 613 įsakų sutraukė į vienuolika. Psalmės įžangoje klausiama:

„Viešpatie, kas gali svečiuotis tavo Palapinėje? Kas gali gyventi Zione – tavo šventajame kalne?“ Atsakoma šitaip: „Žmogus, kuris dorai gyvena, daro, kas yra teisu, ir kalba tiesą iš grynos širdies. Kas nešmeižia nė vieno liežuviu, kas nedaro nieko pikta bičiuliui ir nejuodina kaimyno. Kas laiko niekam tikusiu, ką Dievas atmeta, o Viešpaties bijančius gerbia, kas net nuostolį patirdamas laikosi žodžio. Kas be palūkanų skolina ir yra nepaperkamas liudyti prieš nekaltą.“

Kaip matome, viskas siejama su santykiais artimo atžvilgiu: kaip elgiamasi su juo, taip Dievas elgsis ir su tavimi. Tai ypač ryšku pranašų raštijoje. Pranašas Izaijas psalmininko pamokymus sutraukė iki šešių:

„Tas, kuris gyvena pagal teisumą ir tiesą sako, kas per skriaudą sau pelno išspausti nenori, kas papirkas priimti atsisako, kas užsikemša ausis, kad negirdėtų kalbant apie žudymą, ir kas užmerkia savo akis, kad neregėtų pikta. Toks žmogus gyvens aukštybėse“ (Iz 33, 15).

Pranašas Michėjas palieka tik tris teisaus gyvenimo principus: „Marusis, jis tau pasakė, kas yra gera ir ko iš tavęs Viešpats reikalauja: tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu“ (Mich 6, 8).

Galiausiai pranašas Habakukas visą Įstatymą sutelkia į vieną posakį: „Teisus žmogus gyvena savo tikėjimu“ (Hab 2, 4).

Ši trumpa Senojo Testamento tradicijos peržvalga tik paliudija, kad pranašų sąjūdyje egzistavo gilus įsitikinimas, jog tai, ką vadiname socialiniu teisingumu, yra Įstatymo įvykdymas. Pranašai, o vėliau rabinai išradingai bandė ne tiek išplėsti Įstatymą, bet jį suglausti į paprastam žmogui suprantamas tiesas.

„Klausykis, Izraeli!“

Kaip minėta, Jėzaus gyvenamuoju metu buvo dvi religinės minties mokyklos: viena manė, kad yra daugiau ir mažiau svarbių Įstatymo aspektų, kad egzistuoja pagrindinis principas, kurį būtina suprasti ir įsiminti. Kaip vėliau sakys šv. Augustinas, „mylėk Dievą ir daryk, ką nori“. Tačiau būta ir kitokios pozicijos, prieštaraujančios šiam požiūriui manant, kad privalu vykdyti daugybę instrukcijų. Taip pat buvo laikoma, jog labai pavojinga bandyti sudėlioti jas pagal svarbą. Tad Rašto aiškintojas, klausdamas Jėzaus, iškėlė itin aktualų klausimą žydų pasaulyje. Atsakydamas į jį Jėzus du didžiuosius įsakymus suskliaudžia į vieną.

„Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats“ (Įst 6, 4). Šiame viename sakinyje slypi visas judaizmo tikėjimo išpažinimas. Jis, pagal pirmąjį žodį, buvo vadinamas Šema – tai hebrajų veiksmažodis, reiškiantis „klausytis“. Šis išpažinimas pamaldaus judėjo yra naudojamas trimis atvejais. Visų pirma juo visada prasidėdavo ir dabar prasideda pamaldos sinagogoje. Visas Šema pateiktas Įst 6, 4–9; 11, 13–21, Sk 15, 37–41. Šis išpažinimas – tai vienintelio Dievo išpažinimas ir žydų monoteizmo pagrindas. Kitas dalykas, kad trys Šema ištraukos dedamos į saugyklą – filakterijų (žr. Mt 23, 5). Tai mažos odinės dėžutės, kurias ištikimi judėjai prisitvirtina ant kaktos ir riešo melsdamiesi ir taip prisimindami savo tikėjimo postulatus. Tokį nurodymą judėjai randa Pakartoto Įstatymo knygoje (6, 8). Pagaliau Šema net ir dabar laikomas mažame cilindre, vadinamame mezuzah, ant kiekvienų durų žydų namuose, kad įeinant ir išeinant iš kambario judėjas prisimintų Dievą. Tad kai Jėzus sakė, kad tai pirmasis įsakymas, su juo turėjo sutikti kiekvienas judėjas.

Senam įstatymui – nauja prasmė

„Mylėsi savo artimą kaip save patį“ – tai citata iš Kunigų knygos (19, 18). Jėzus šiai citatai suteikė kai ką labai reikšmingo. Senojo Testamento originalo tekste žodis „artimas“ reiškė judėją, giminaitį ar kaimyną. Ši taisyklė, pavyzdžiui, nebuvo taikoma pagonims, kurių buvo visai galima ir nekęsti. Tačiau Jėzus cituoja šiuos žodžius be nuorodos į žydus. Taip jis senajam Įstatymui įkvepia naują prasmę. Jėzus atlieka kažką nauja – susieja šiuos du įsakymus. Nė vienas rabinas niekada nebuvo daręs to anksčiau. Jėzui religija reiškė mylėti Dievą ir mylėti žmones. Asmuo gali įrodyti savo meilę Dievui tik per savo meilę žmonėms. Vėliau apaštalas Jonas griežtai teigs: „Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (1 Jn 4, 20). Vadinasi, meilė turi būti konkreti, o ne dvasingos kalbos ir padūsavimai, kurių, deja, apstu mūsų bažnytiniame gyvenime.

Evangelijos raštininkas noriai priėmė Jėzaus išaiškinimą ir patikslino, kad tokia meilė geriau už visas aukas. Dar gerokai anksčiau prieš šį pokalbį pranašas Samuelis yra bylojęs: „Argi tiek pat džiugina Viešpatį deginamosios atnašos ir kruvinos aukos, kiek klusnumas Viešpaties balsui? Tikrai, klusnumas yra geriau negu kruvina auka ir atsidavimas – negu avinų taukai“ (1 Sam 15, 22), o kitas pranašas Ozėjas girdėjo Dievą sakant: „Noriu ištikimos meilės, o ne aukos“ (Oz 6, 6). Tačiau didysis paradoksas, kad tikrovėje religingam žmogui visada lengviau ne mylėti, bet užsiimti ritualais, visada paprasčiau į Dievo garbinimą žvelgti kaip į Bažnyčios funkciją, o ne gyvenimo principą. Juk yra vienintelis įstatymas – meilė.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes