VELYKOS ISTORIJOJE (I). ŽYDŲ “KALTĖ”.
Matyti tikrovę kitaip

VELYKOS ISTORIJOJE (I). ŽYDŲ “KALTĖ”.

t.Raniero Cantalamessa

Siūlau t. Raniero Cantalemessa apmąstymus apie Kristaus kančią, kuriuos išverčiau iš prancūzų kalbos.

Visoje krikščioniškoje tradicijoje Šventasis Raštas skaitomas dviem būdais, kuriuos apibendrina žodžiai „raidė“ ir „Dvasia“. Raidė atitinka žodinę prasmę arba pasakojimą apie istorinį įvykį; tuo tarpu Dvasia nurodo į istoriniame įvykyje glūdintį slėpinį, kurį įmanoma suvokti tik tikėjimo dėka. Be to, dvasinė prasmė dar skirstoma į tris reikšmės plotmes: kristologinę reikšmę, kuri nurodo į Kristų ir Bažnyčią, moralinę, susijusią su krikščionių veiksmais, ir eschatologinę, kuri nukreipia į galutinį visko baigimą. Šią keturių dalių schemą reziumavo žymusis dvieilis:

„Littera gesta docet, quid credas allegoria, / Moralis quid agas, quo tendas anagogia. Žodinė prasmė rodo, kas vyksta, alegorinė, ką reikia tikėti, / moralinė, ką daryti, anagoginė, ko siekti“.

Tokia prieiga prie Raštų įgauna visą savo svarumą ir vaisingumą tuomet, kai ji yra taikoma Velykų įvykiui. Vienas viduramžių autorius sakė: „Velykos gali turėti istorinę, alegorinę, moralinę ir anagoginę reikšmę. Istoriškai Velykos įvyko, kai angelas naikintojas perėjo per Egiptą; alegoriškai, kai Bažnyčia krikštu pereina nuo neištikimybės prie tikėjimo; morališkai, kada siela per išpažintį ir gailestį pereina nuo ydos prie dorybės; anagogiškai, kai mes pereiname nuo šio gyvenimo vargų prie amžinųjų džiaugsmų“.

Pirmojoje meditacijoje apmąstysime istorinę Velykų dimensiją, t. y. ją kildinančius įvykius. Jei kalbėtume apie Velykas apskritai, „raidė“ reikštų, kad nagrinėtume Išėjimo įvykius, kurie byloja apie avinėlio paaukojimą Egipte; verčiau susitelksime ties krikščioniškomis Velykomis, o „raidę“ čia atitiks Kristaus kančia ir prisikėlimas.

Tačiau iškyla itin aktualus klausimas: ar žodinė prasmė pasakoja „faktus“, kaip teigia senovinis dvieilis, ar priešingai, pateikia „tendencingą“ versiją, kuri atliepia apologetinius tikslus? Ši požiūrį, kurio negalime palikti nuošalėje, atspindi plačiai paplitusi reakcija į filmą „Kristaus kančia“. Pagrindinė mintis, kurią skleidžia pasauliniai leidiniai, o pas mus platina net televizijų vakaro žinios, būtų tokia: pasirinkdami likti iki kraštutinumų ištikimi evangelijų liudijimams, filmo kūrėjai kartu ignoruoja šiuolaikinės egzegezės mokslo pasiekimus. Pastaroji teigia, kad Morkus, o po jo ir kiti evangelistai, atsakomybę už Kristaus mirtį perkėlė žydams, kad įgytų romėnų valdžios palankumą ir ją nuramintų dėl naujos religijos atsiradimo. Tokiu atveju pagrindinis Jėzaus pasmerkimo motyvas buvo politinės, o ne religinės kilmės, dėl grėsmės, kurią jis kėlė nusistovėjusiai tvarkai.

Visų pirma pravartu pabrėžti, kad ir kaip būtų traktuojamos Kristaus mirties išorinės aplinkybės ir teisiniai motyvai, šie paaiškinimai nepakeičia jo mirties tikrosios prasmės, kuri priklauso nuo to, ką apie ją mąstome mes, o ne kiti. Tuo tarpu jis pats savo mirčiai suteikė prasmę, kurią iš anksto aiškiai atskleidė įsteigdamas Eucharistiją: „Imkite ir valgykite, tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“.

Vis vien turime pripažinti, kad šių diskusijų pagrindas yra rimti dalykai. Krikščioniškas tikėjimas remiasi istorija; jo suderinamumas su istorija yra ne menkesnės svarbos už dermę su protu. Nepakanka pasakyti, kad evangelijos „nenusileido iš dangaus dailios ir suformuotos, bet yra žmonių rankų ir širdžių rezultatas“, o jose pasakojami įvykiai sąlyginiai ir atsispirti  į  išankstinius požiūrius. Tai šiandien pripažįsta kiekvienas rimtas Biblijos studijų tyrėjas. Problemos esmę sudaro pažinimas – ar kalbame apie sąžiningus, arba ne, įvykių aprašymus; išankstiniai požiūriai yra nesąmoningi, ar esame sąmoningo pasirinkimo, kuris implikuoja prisitaikėliškumą, akivaizdoje.

Šią problemą bandžiau spręsti, kai dėsčiau Milano katalikiškame universitete krikščionybės pradžios istoriją, tad laikau savo pareiga įsiterpti į šią diskusiją, pateikdamas keletą pastabų. Visų pirma kategoriškai turime atmesti nuomonę, kad šiuolaikiniai istoriniai ieškojimai apie Kristaus pasmerkimą būtinai prieina prie skirtingos nei tos, kuri kyla kai skaitome evangelijas, išvados.

Nuomonė apie Kristaus pasmerkimo esmiškai politinę motyvaciją atsirado per pastaruosius penkis dešimtmečius dėl dvejų priežasčių. Pirmoji buvo antisemitizmo ir Šoa tragedijos padariniai, o antroji šeštojo bei septintojo dešimtmečio teiginiai, kuriuos aš vadinu revoliucijos teologija. Kadangi buvo baiminamasi, kad Che Guevara naujos kartos širdyse užims Kristaus vietą, tai nieko kito neliko, kaip padaryti jį vienu iš Jėzaus mokinių.

Tad du požiūriai, dviem skirtingais būdais priėjo prie tos pačios išvados: Jėzus simpatizavo zelotų sąjūdžiui, kuris jėga siekė nuversti romėnų valdžios ir ją palaikančių vietos turčių jungą. Buvo remiamasi tokiais įrodymais, kaip kad vienas iš jo mokinių vadinosi Simonas „Zelotas“ (vadovaujantis panašiais samprotavimais galėtume Jėzų manyti buvus romėnų kolaborantu, nes jis į savo pasekėjų būrį pasikvietė muitininką Matą!), kad Judo pavardė Iskarijotas galėjo būti „Sikarijaus“, kraštutiniausios zelotų atšakos pavadinimo deformacija, taip pat kitais įvykiais, kaip antai, Jėzaus sprendimu išvyti prekeivius iš šventyklos, jo triumfaliniu įžengimu į Jeruzalę, duonos padauginimu, po kurio jį bandyta paskelbti karaliumi.

Jau praėjo keleri metai, kai hipotezė apie Jėzų revoliucionierių buvo įvertinta kaip nepagrįsta ir atmesta. Ji užsibaigė teiginiu, kad pats Jėzus prisiėmė Mesijo vaidmenį, kuris jam buvo primestas ir kuriam jis priešinosi visą gyvenimą. Kita hipotezė gimė iš troškimo pašalinti bet kokio antisemitizmo apraiškas.

Tokia pozicija yra teisinga, tačiau gerai žinome, kad didžiausia meškos paslauga, kurią galime padaryti teisingai idėjai, tai ją ginti klaidingų argumentų pagalba. Kova prieš antisemitizmą turi remtis į tvirtesnį pagrindą nei ginčytina hipotezė. Štai ką sako Vatikano II Susirinkimas:

Nors žydų vadovybė su savo šalininkais ir reikalavo Kristaus mirties, tai, kas įvykdyta jo kančios metu, negalima primesti nei visiems be skirtumo anuomet gyvenusiems, nei šiandieniams žydams“ (Nostra aetate, 4).

Čia yra tam tikras sutapimas su senąja judaizmo tradicija. Jei remtumės žiniomis apie Jėzaus mirtį iš Talmudo ir kitų judaizmo šaltinių (nors jie būtų vėlyvi ir prieštaringi), tai turėtume konstatuoti, kad judaizmo tradicija niekada neneigė to meto autoritetų dalyvavimo pasmerkiant Kristų. Ji nesikrato šio fakto, bet daugiau teigia, kad žydų požiūriu buvo įvykdytas nusikaltimas, ir Kristaus pasmerkimas nebuvo neteisingas.

Ši versija sutinka su Naujojo Testamento šaltiniais, kurie, viena vertus, pažymi žydų vadovybės dalyvavimą pasmerkiant Kristų, kita vertus, apgailestauja dėl jo, priskirdami jį nežinojimui (plg. Lk 23, 34; Apd 3, 17; 1 Kor 2, 8). Nėra aišku kiek šis nežinojimas kyla iš objektyvaus keblumo pripažinti kaip teisėtą Kristaus mesijiškumo pretenziją, ir kiek jis kyla iš mažiau apgailėtinų motyvų (Jn 5, 44 nurodo siekimą žmogiškos garbės), vien Dievas pažįsta širdis, ir jis nesuteikia mums teisės padaryti galutinio sprendimo apie jokį asmenį, kad ir kas jis būtų, Judas, Kajafas ar Pilotas.

Pamatinis teiginys būtų toks: jokia Naujojo Testamento ir Bažnyčios tikėjimo formuluotė nesako, kad Jėzus mirė „dėl žydų nuodėmių“, bet jos visos skelbia, jog jis „mirė dėl mūsų kalčių“, vadinasi, dėl visų nuodėmių.

Argumentas, kad negalime žydų tautai priskirti atsakomybės už Kristaus mirtį remiasi iš Biblijos, kuri yra bendra tiek krikščionims, tiek žydams, kylančiu įsitikinimu, nelaimei, keistai pamirštą praėjusiais amžiais: „Žmogus, kuris nusideda, turi mirti. Vaikas nekentės už tėvo kaltę, nei tėvas nekentės už vaiko kaltę“ (Ez 18, 20). Bažnyčios mokymas težino vieną nuodėmę, kurią kaip paveldą perduoda tėvas vaikui: gimtąją nuodėmę.

Jei būsimoms žydų kartoms užkrauname atsakomybę už Kristaus mirtį, tuomet dėl tų pačių priežasčių privalėtume ją tolygiai padalyti ir būsimoms romėnų kartoms, įskaitant iš romėniškų šeimų kilusius popiežius, valdovus, ir juos apkaltinti dievažudyste, kadangi juridiniu požiūriu Kristaus pasmerkimas ir bausmės jam įvykdymas (nukryžiavimo egzekucija tai patvirtina) yra priskirtinas romėnų vadovybei.

Būdami tikintieji, galbūt, turėtume pasistengti skverbtis toliau nei teiginys apie žydų tautos nekaltumą ir neteisingoje kančioje, kurią ji patyrė istorijos pervartose, įžvelgti tai, kas leistų jai atsidurti šalia kenčiančio Viešpaties Tarno, o krikščioniškai tariant, greta Jėzaus. Šitaip Editha Stein suprato savo pačios ir savo tautos hitlerinėje Vokietijoje besirutuliojančią dramą: „Prie kryžiaus suvokiau Dievo tautos paskirtį. Manau, kad tie, kurie žino apie šį kryžių, jog jis Kristaus, yra įpareigoti vietoje kitų jį pasiimti“.

Daugiau turėtume kalbėti ne apie žydų tautos atsakomybę dėl Kristaus mirties, bet dėl krikščioniškos tautos atsakomybės už žydų mirtis. Būtent taip pasielgė Jonas Paulius II 2000 metų kovą, kai į Raudų sienos plyšį Jeruzalėje įdėjo raštelį su atleidimo už kančias, kurias krikščionys sukėlė Izraelio tautai, prašymu. Kanados žydų kongreso komunikatas sako, kad Melo Gibsono filmas „Kristaus kančia“ gali tapti, jei mes to norėsime, „galimybe“ krikščionims ir žydams žengti susitaikymo bei draugystės keliu. Viskas, kas buvo apie šį filmą parašyta, tik stiprina, esu tuo tikras, tiek mano, tiek kitų krikščionių beribio dėkingumo jausmą žydų tautai, kuri davė pasauliui Jėzų iš Nazareto ir už neapskaičiuojamą kainą, kurią jai teko sumokėti už šią dovaną.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes