VELNIO AR DIEVO ĮSAKYMŲ LAIKOSI SEIMAS?
Matyti tikrovę kitaip

VELNIO AR DIEVO ĮSAKYMŲ LAIKOSI SEIMAS?

Ko gero, senokai Seimo posėdyje begirdėjome tiek religinės retorikos, kaip per pirmąjį naujos kadencijos Seimo posėdį. Religinė terminologija sklido kaip iš gausybės rago. Nors „posėdžio ašimi“ tapo Dešimt Dievo įsakymų, tačiau netrūko moralinės teologijos, egzegezės, pastoracijos „perliukų“.
Štai Arūnas Valinskas gražiai auklėja parlamentarus:

„Jeigu mes visi jų (Dešimties Dievo įsakymų) laikytumės įgyvendindami savo programas, kurias visi pateikė, vienų, deja, neprireikė, kitos ruošiamos įgyvendinti, iš tiesų užtektų.“

Tai susilaukė Valentino Mazuronio replikos, kuriam svarbu nustatyti, ko pakanka klebonui, o ko Seimo Pirmininkui:

„10 Dievo įsakymų yra labai gerai. Galbūt 10 Dievo įsakymų užtenka bažnyčios klebonui, nors irgi, atvirai kalbant, kažin. Seimo Pirmininkui žinoti tik 10 Dievo įsakymų ir tai, kad jie kyla iš šumerų laikų, mūsų manymu, yra mažoka.“

Na, o Egidijus Klumbys įsitikinęs, kad:

„…laikymasis 10 Dievo įsakymų negali būti partijos programa. Tai – kiekvieno doro krikščionio elgsenos norma, nepaisant jo partinės priklausomybės.“

A. Valinskas su patosu tvirtina, kad Seimas yra „tautos šventovė“, o jos madona – vaiką krūtimi maitinanti Asta Baukutė, kuri

„…nedemonstravo krūtinės. Kūdikis maitinamas – tokį vaizdą mes galime pamatyti ne tik tautos šventovėje, bet ir bet kurioje bažnyčioje. Man tai yra šventa.“

Tačiau visą „religinę tiesą“ apie Seimą išdėsto etatinis jo pranašas Julius Veselka:

„…jūsų visi Dešimt Dievo įsakymų pavirs dešimčia velnio įsakymų. Čia ateinant reikia žinoti, čia susirenka ne angelai, čia susirenka velniai.“

Kad Seime sėdi ne pačio aukščiausio lygio žmonės, mano ir Seimo naujokas Paulius Saudargas:

„Aš manau, kad šioje salėje nėra nė vieno, kuris gali būti kanonizuotas į šventuosius. Taigi reikėtų rezervuotai vertinti kitų žmonių gebėjimą laikytis Dešimties Dievo įsakymų“.

Pasirodo, būnant Seime, tapti šventuoju neįmanoma…

Negi mūsų valstybė atsisako sekuliarumo principų, kad Seimo salėje girdisi tiek religinės retorikos? Gal išties į šios kadencijos Seimą pateko daugybė tikinčių žmonių, juk ir per iškilmingą priesaiką girdėjome, jog Dievo pagalbos šaukėsi beveik visi, išskyrus vienos rankos pirštais suskaičiuojamus, ateistiškai nusiteikusius parlamentarus? Ne veltui „tikrasis krikdemas“ Petras Gražulis niekaip negalėjo suprasti, kas sieja pramogų verslo ryklį A. Valinską ir krikščioniškas vertybes.

Visgi drįstu manyti, kad esama tam tikrų simptomų. Nesu įgaliotas spręsti apie A. Valinsko religingumą, tačiau visada kelia susižavėjimą jo gebėjimas pajusti konjunktūrą. Tikrai stebina A. Valinsko politiniame projekte religiniai niuansai, religinių sąvokų eksploatavimas. Visų pirma jau pats jo projekto pavadinimas – Tautos prisikėlimo partija – apeliuoja į religinę tikrovę. Juk prisikėlimas, atgimimas, pabudimas yra viena ryškiausių religinių universalijų. Pačioje partijos deklaracijoje ašinė sąvoka yra tikėjimas: „Mes tikime“, „prikelti Lietuvos žmonių tikėjimą“, „susigrąžinti visuomenės pasitikėjimą“. Šio tikėjimo įkvėpėjas – A. Valinskas, kuris, įtraukdamas į politinį elitą šou, ne veltui tiek pabrėždavo Dešimt Dievo įsakymų svarbą. Juk jis – naujasis Mozė, kuris turi išvesti tautą iš abejingumo dykumos. Beje, Tautos prisikėlimo partija rinkimams paskelbė „10 Tautos prisikėlimo partijos nuostatų“, tai – 10 A. Valinsko įsakymų, savotiškas Dekalogas. Tik kaip atsikratyti įspūdžio, kad šis dekalogas gali pavirsti į François Desagnato Les 11 commandements?

Šios religinės konotacijos, pasirodo, veiksmingos, nes jos atvedė politinį naujadarą į valdančiąją koaliciją, o jo vedlį – į Seimo Pirmininkus. Kitaip tariant, religinės sąvokos, nors ir be savo tikro konteksto, liaudyje yra populiarios. Nors tautiečiai į maldos namus užsuka retai, bet religiniai principai bei retorika jiems nebėra svetima. Tai jaučia ir „politikos vilkai“, tad nesibodėdami religiniu žodynu, juo žarstosi net Seimo posėdžiuose. Tačiau, ar šis paviršutiniškumas neatspindi visos mūsų šalies politinės sistemos inertiško santykio su krikščionybe? Ar pigios religinės klišės atstos evangelinės logikos stoką mūsų politikoje? Juk ekvilibristika religiniais terminais dar nereiškia, kad esama krikščioniško požiūrio į mūsų visuomenę kamuojančias moralines ir ekonomines problemas.

Tad nevertėtų pamiršti vieno iš Mozės akmeninėje plokštėje iškaltų įsakymų: „Netark Dievo vardo be reikalo!“ Juk besaikis ir neskoningas žongliravimas religiniu žodynu gali sukelti ir neigiamų padarinių, kad paskui, neįgyvendinus skambių deklaracijų, piliečiai nesakytų, jog Seimas vykdo velnio, o ne Dievo įsakymus.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • bohemama

    puikus komentaras apie "dievobaimingus" politikus.

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes