UŽMARŠTIS: VAKARAI YRA BENEDIKTINIŠKI
Matyti tikrovę kitaip

UŽMARŠTIS: VAKARAI YRA BENEDIKTINIŠKI

Šiandien Bažnyčia švenčia šv. Benedikto – Europos globėjo dieną. Pagrindinis informacijos apie šventąjį Benediktą šaltinis yra VII a. popiežiaus šv. Grigaliaus Didžiojo dialogo forma parašytas jo gyvenimas. Pats šv. Grigalius Didysis prieš tapdamas popiežiumi buvo šv. Benedikto įsteigto ordino vienuolis. Savo veikalo pradžioje jis tvirtina, kad šv. Benedikto gyvenimo aprašymas yra paremtas keturių brolių bendravusių su pačiu Benediktu pasakojimais. Nors šv. Benedikto gyvenimo įvykiuose nesunkiai galime aptikti aliuzijas į Dovydo, Elijo, Eliziejaus ar apaštalo Petro istorijas, tačiau vis vien šis pasakojimas lieka patikimiausias ir išsamiausias Vakarų vienuoliškos gyvensenos tėvo šventumo liudijimas. Jame šv. Benediktas iškila kaip pranašiška dvasia apdovanota, stebuklingais darbais garsėjanti, žmogaus širdies slėpinius perprantanti asmenybė. Jo gyvenimo centras – Dievas su kuriuo jis praleidžia ilgas tiek asmeninės, tiek liturginės maldos valandas.
Nėra tikslių istorinių duomenų kada šv. Benediktas gimė. Žinoma tik tiek, kad jis kilęs iš Nursijos provincijos, dabartinės Italijos teritorijos. Studijuodamas laisvuosius menus Romoje, Benediktas pajuto Dievo kvietimą palikti pasaulietišką gyvenimo būdą. Išdalijęs tėvo palikimą vargšams, Benediktas įsikūrė Subiacco vietovėje, kur tris metus oloje gyveno atsiskyrėliškai. Netrukus garsas apie jo šventumą pasiekė netoli esančio vienuolyno brolius, kurie jį pakvietė tapti jų vyresniuoju. Po ilgų svarstymų ir įkalbinėjimų Benediktas sutiko užimti šias pareigas, tačiau jo uolumas sukėlė vienuolių nepasitenkinimą. Pasakojama, kad jie net bandė nužudyti Benediktą patiekdami jam užnuodytą vyno taurę, ir tik per stebuklą jis išliko gyvas. Būtent todėl krikščioniškas menas dažnai šv. Benediktą vaizduoja su taure. Po šio įvykio šventasis vėl grįžo prie atsiskyrėliško gyvenimo būdo, tačiau palaipsniui apie jį pradėjo burtis gausūs jo pasekėjai. Ilgainiui atsirado uolios askezės ir maldingumo dvasios kupina vienuoliška bendruomenė, bet dėl vietos dvasininkijos persekiojimų 529 m. Benediktas buvo priverstas ją perkelti į Italijos pietus, Kasino kalną. Čia susiformavo pirmoji benediktiniškos gyvensenos bendruomenė, o pats Benediktas pagarsėjo kaip puikus bendruomeninio gyvenimo organizatorius, įžvalgus žmogaus sielos žinovas ir stebukladarys. Benediktas išėjo į dangų 550 m. prieš tai savo mokiniams palikęs dvasinį testamentą – regulą.

Tarnavimo Viešpačiui mokykla

Šv. Grigalius Didysis savo šv. Benedikto biografijoje rašė:

jis (Benediktas) parašė nepaprastai įžvalgią ir raiškios kalbos vienuolių regulą. Jei kam magėtų tiksliau susipažinti su Benedikto gyvenimu ir elgesiu, tas gali regulos priesakuose atrasti visa, ko Benediktas mokė gyvu pavyzdžiu, nes šventasis vyras negalėjo mokyti niekaip kitaip, negu gyveno pats” (Šventojo Benedikto stebuklai ir gyvenimas, XXXVI).

Kadangi regula šv. Benediktas parašė prieš pat savo mirtį, tai joje buvo sutelkta visa šventojo krikščioniško gyvenimo patirtis. Reguloje puikiai atsispindi šventojo požiūris į žmogų. Savo mokiniams jis liepia kiekviename žmoguje, kas jis bebūtų, vienuolyno abatas, šalia esantis brolis, ligonis ar į bendruomenę užklydęs pakeleivis, pirmiausia matyti Kristų. Skyriuje apie gerų darbų priemones, šalia Dievo įsakymų ir evangelinių priesakų, surandame šventojo nurodymą broliams gerbti visus žmones (plg. Regula IV, 8). Pagarba žmogui kyla iš biblinio įsitikinimo, kad žmogus yra Dievo atvaizdas (plg. Pr 1, 27). Taigi nesunkiai galime pastebėti, kad šiuolaikinės visuomenės ir demokratijos pagrindas – pagarba kiekvienam žmogui yra giliai įsišaknijęs krikščionybės požiūryje į jį. Šv. Benedikto regula yra vienas iš ankstyvųjų krikščionišką bendruomenę reglamentuojančių dokumentų puikiai iliustruojantis šį požiūrį.
Regula būdama romaniškos kultūros palikimas, žinoma yra sąlygota šios epochos asketiškumo ir santūrumo, bet joje išdėstytos bendruomenės gyvenimo gairės keliems šimtmečiams nulėmė bendruomeninio gyvenimo vystymąsi Vakarų Europoje. Vienuolių bendruomenę ji vaizdavo kaip “tarnavimo Viešpačiui mokyklą”, kurios pamatas paklusnumas abatui, pastovi malda ir rankų darbas. Tokį gyvenimo būdą gerai nusako benediktinų šūkis: ,,ora et labora!“ – ,,melskis ir dirbk!“, ilgam tapęs pagrindine vienuoliškos gyvensenos charakteristika.

Civilizacijos ir kultūros židiniai

Po įkūrėjo mirties benediktinų vienuolynai sparčiai paplito po Vakarų Europą. Nors ir būdami atsiskyrę nuo pasaulio jie tapo ne tik liturginės maldos, uolaus tarnavimo Dievui bendruomenėmis, bet ir Viduramžių Europos civilizacijos bei kultūros židiniais. Benediktinų vienuolynai buvo ūkiniai centrai, pavyzdinės amatų ir žemdirbystės bendrovės, kuriose buvo atliekami išradimai ir darbo patobulinimai. Socialinės rūpybos srityje jie save aprūpindavo visiškai, pradedant medicininiu aptarnavimu ir baigiant švietimu. Rankų darbui skiriamas dėmesys, benediktinų domėjimasis Antikos mokslu ilgainiui padėjo kurti Vakarų kultūrą ir švietimą. Tam palankias sąlygas sudarė pati šv. Benedikto regula, kurioje teigiamai vertinami broliai užsiimantys menais bei aiškiai apibrėžiamas jų statusas bendruomenėje. Vienuolyno tyloje vykęs mokslinių knygų sudarymas ir perrašinėjimas, jų kaupimas bibliotekose yra neįkainojamas dalykas europinei civilizacijai. Karolis Didysis VIII a. šv. Benedikto regulą padarė privaloma visiems Romos imperijos vienuolynams. Netrukus benediktinų vienuolynai įgavo tokią dvasinę, ekonominę, politinę įtaką, kad, kaip teigia vokiečių istorikas G. Winkleris, IX amžiuje Vakarai tapo benediktiniški. Tad šv. Benedikto dvasingumas neabejotinai paliko ryškų pėdsaką Europos veide. Jo regulos praktiškumas, lankstumas, platus požiūris į darbą, meną ir mokslą, bendruomenės gyvenimo organizavimo kultūra nulėmė unikalų benediktiniško dvasingumo indėlį į mūsų žemyno istoriją.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • xidlas

    Dar verta paminėti benediktinų puoselėjamą liturginį giedojimą – grigališkąjį choralą ir jų nuopelnus šioje srityje.

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes