UŽ AUKSĄ BRANGIAU
Matyti tikrovę kitaip

UŽ AUKSĄ BRANGIAU

Rūta Meilutytė

Vos per parą Lietuva įgijo heroję – kuklią mergaičiukę iš Kauno. Olimpinė čempionė Rūta Meilutytė akimirksniu tapo gyva legenda. Taip jau yra, kad olimpinis čempionas – nacionalinė vertybė ir, ko gero, natūralu, kad olimpinis auksas sukelia džiugias emocijas, ypač kai kalbama apie tokią mažą šalį kaip Lietuva. Tačiau, nors ir drąsu taip teigti, bet niekada per mūsų atkurtos nepriklausomos valstybės istoriją, olimpiniai laurai nebuvo sukėlę tokios nacionalinės euforijos kaip šįsyk.

Tai reiškia, kad esame fenomeno akivaizdoje. R. Meilutytės šlovė yra kažkas daugiau, nei olimpinio aukso spindesys. Juo labiau stebina, kad nacionaline didvyre tapo sporto šakos, kuri tikrai nėra populiari Lietuvoje, – plaukimo – atstovė. Juk lietuviai apie plaukimą žino tiek, kiek nuvyksta į vandens parkus ar prie vandens telkinių gamtoje. Iš kur jiems ir žinoti, nes, pavyzdžiui, leiskite paklausti, kada paskutinį sykį matėte plaukimo varžybas savo televizorių ekranuose? Teisingai, – 2008 m. rugpjūčio mėnesį, kai vyko olimpinės transliacijos iš Pekino.

Tad atrodytų didelių prielaidų tokiam nacionaliniam džiūgavimui, koks vyksta dabar lyg ir nebūtų, tačiau staiga mes patyrėme nuostabų pasididžiavimo jausmą. Kodėl?

R. Meilutytę galėtume pavadinti lietuviškos svajonės išsipildymu. Tūkstančiai tautiečių traukia į užsienius ieškodami laimės, sotesnio duonos kąsnio, trokšdami geresnio ir oresnio gyvenimo, tačiau retas jų tampa garsus ir žinomas. Paprasto lietuvio emigranto dukrelė akimirksniu tapo pasaulinio garso įžymybe. Simbolinė aplinkybė, kad tai įvyko Londone – antroje lietuvių sostinėje, kuri šiuo metu yra mūsų išeivijos širdis. Rūta įrodė, kad sunkus darbas, sveikos ambicijos ir laiku pastebėti gabumai yra kelias į svajonių išsipildymą.

Svarbi ir kita aplinkybė, kuri tampa reikšminga kone visuotinio nusivylimo kontekste – nors R. Meilutytė dar tik jaunas žmogus, ji tikra patriotė. „Man atstovauti Lietuvai yra didžiausia garbė ir aš noriu užaugusi garsinti Lietuvos vardą, o ne kokios Didžiosios Britanijos. Ir niekas manęs net nebando įkalbinti arba siūlyti keisti pilietybę – juk treneriui, kuris su manimi dirba, visai nesvarbu, ar aš anglė, ar aš lietuvė.“ – šie mūsų „auksinės undinėlės“ žodžiai yra nuostabus patriotizmo ir idealizmo pavyzdys, kuris turėtų jaudinti ne vieną mūsų pilietį.

Paradoksalu, kad ši penkiolikmetė nuveikė daugiau ugdant nacionalinę savigarbą, nei visos valstybinės institucijos kartu sudėjus. Jos pergalė bent akimirkai mus tokius skirtingus ir išsibarsčiusius po pasaulį suvienijo. Pagaliau galėjome didžiuotis, kad esame lietuviai, šios stebuklingos mergaitės tautiečiai. Gal tai taps postūmiu mums visiems, gal pradėsime labiau didžiuotis savimi ir atsiras mumyse noras kilti ir keistis?

Prisiminkime, kad 2009 m. Valstybės kontrolė atliko Lietuvos įvaizdžio formavimo auditą, kuriuo konstatavo: „Institucijos, neturėdamos bendros vizijos, nesant nustatytų šalies įvaizdžio formavimo krypčių ir prioritetų, 2005–2008 m. atskiroms šalies įvaizdžio formavimo priemonėms vykdyti, panaudojo apie 63 mln. Lt.“ R. Meilutytės pergalė apie kurią trimitavo visos pasaulio agentūros išgarsino Lietuvą labiau, nei visos valstybinės įvaizdžio formavimo strategijos.

Ir vėjams išleistos sumos nieko naudinga šioje srityje neatnešė. Geriau iš tų neaišku kur išleistų pinigų būtų iškilęs bent vienas tarptautinius standartus atitinkantis baseinas. Juk tūkstančiai šalies vaikų, įkvėptų R. Meilutytės žygdarbio, norės sekti jos pėdomis, o jų laukia apverktinos būklės baseinai…

Tad R. Meilutytės pergalė yra daugiau už auksą. Ji sušildė mūsų širdis, ir ačiū jai už tai.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes