TOMAS VILUCKAS. „RINKIMAI RODO, KAD POLITINĖ SISTEMA SMARKIAI STAGNUOJA“
Matyti tikrovę kitaip

TOMAS VILUCKAS. „RINKIMAI RODO, KAD POLITINĖ SISTEMA SMARKIAI STAGNUOJA“

Per penkerius metus D. Grybauskaitė prarado per 300 000 rinkėjų.

Keletas mano minčių, kurias išsakiau telefonu duodamas interviu portalui “Tiesos.lt”.

Kaip Jūs įvertintumėte prezidentės Dalios Grybauskaitės pirmąją kadenciją dabar, kai jau visiškai aišku, kad lūkesčiai, sieti su prezidente, jos išrinkimu 2009 metais, tą gerai primena ir Jūsų straipsnis, nepasitvirtino?

Taip, šito neįvyko ir tai aiškiai parodo aplinkybė, kad per tuos penkerius metus Dalia Grybauskaitė prarado per 300 000 rinkėjų – tą matome palyginę balsavimo rezultatus prieš penkerius metus ir dabar. Tai reiškia, kad 300 000 šalies piliečių patyrė tam tikrą nusivylimą šalies vadove.

Lieka klausti: ar tie lūkesčiai buvo pamatuoti? Gal vėl užlipta ant politinio mesianizmo grėblio ir buvo dėta per daug vilčių, kad vienas žmogus pakeis sistemą. Nors yra ir kita problema – ar buvo bandymų pakeisti ją?

Ir jeigu pažvelgtume į Dalios Grybauskaitės kadenciją, pirmieji žingsniai tarsi rodė, kad tam tikrų pokyčių bus: ir prezidentės kalbos, ir kai kurie jos veiksmai, tokie, kaip Mečio Laurinkaus atšaukimas iš Gruzijos ar kai kurių veikėjų iš VSD pasitraukimas – tarsi buvo duota aiškiai suprasti Saugumo departamentui, kad veikiama prieš savus piliečius.

Visa tai, buvo optimistiškai nuteikiantys dalykai, bet paskui viskas sustojo. Ir prezidentė įėjo į tą patį politinį ritmą, kuris ir iki tol buvo Lietuvoje. Ir dabar galime klausti: ar ją sustabdė tam tikros jėgos, ar tai buvo tik kosmetiniai veiksmai, gražios kalbos, ir nieko daugiau. Ar buvo ketinimų tikrai kai ką keisti, bet nepavyko, ar tai buvo tik dar vienas politinis veiksmas, kai kalbos yra tik priedanga patekti į valdžios postą.

Šie klausimai lieka be atsako. Nes per tuos penkerius metus matėme, kad pilietinė visuomenė vis dėlto nebuvo stiprinama, priešingai, – iš prezidentūros buvo daroma viskas, kad pilietinės visuomenės proveržiai būtų malšinami. Nors buvo daug kalbų apie tai, kad bus sutramdytas oligarchų veikimas, mes tokių veiksmų nepastebėjome. Trečias dalykas: buvo daug kalbama apie korupcijos pažabojimą, bet ryžtingų iniciatyvų iš prezidentūros pusės taip pat nesimatė.

Maža to, ir vėl buvo tai, ko būta ir kitų prezidentų kadencijose – prezidentūra užsiėmė paprasčiausiai intrigomis ir užkulisiniais žaidimais. Kad atmosfera nekokia, liudija vien tai, kad pasikeitė prezidentės patarėjų korpusas. Kai palyginame pirmąją komandą su dabartine, matome labai didelius kadrų pokyčius. Ir viskas pasibaigė tuo, kad viena pagrindinių prezidentės patarėjų yra įtariama išdavusi valstybės paslaptį. Kai prisimeni su prezidente sietus lūkesčius ir pasižiūri, kas realiai įvyko, aiškiai matyti, kaip visai tos kalbos, tos viltys prasilenkė su realybe.

Kaip pakomentuotumėte pirmojo turo rezultatus? Nors jame buvo tam tikrų alternatyvų, galimybių rinktis kitą kelią, vis dėlto į antrąjį turą išėjo du partinės nomenklatūros – anos, dar sovietinės – atstovai.

Būtent – tas pastebėjimas, kad antrajame ture susitinka du buvę Komunistų partijos nariai praėjus beveik ketvirčiui amžiaus nuo valstybės atstatymo, yra išties liūdnas dalykas. Tai rodo, kad per tą laikotarpį šalies politikoje neatsirado lyderių, kurie nebūtų susitepę, susiję su sovietinėmis, okupacinėmis struktūromis. Ir tai yra blogai, paprasčiausiai labai blogai. Vadinasi, tarp tų jaunų žmonių, kurie buvo Atgimimo laikais įsijungę į šalies išsivadavimo, laisvėjimo procesą, neatsirado tokių, kurie tapę subrendusiais vyrais ir moterimis, galėtų būti lyderiais, kurie turėtų didelį šalies gyventojų palaikymą. Tai yra rimtas signalas visai šalies politinei sistemai, kad jinai labai smarkiai stagnuoja ir kad joje nėra proveržio.

Tai, kad už Naglį Puteikį buvo atiduota beveik 125 000 balsų, suteikia kiek vilties. Tačiau ir vėl iškyla klausimas: jeigu tos pilietinės jėgos, kurios nebijo pokyčių šalyje, dar labiau susitelktų, galbūt skaičiai būtų dar geresni? Pavyzdžiui, jeigu Valstiečių ir žaliųjų sąjunga būtų parėmusi Naglį Puteikį, tai gali būti, kad antrasis turas būtų buvęs kitoks. Tačiau dar kartą pritrūko valstybinio požiūrio.

Ir dar – mes matome, kad žmonės pasigedo tarp kandidatų tokių žmonių, kurie turėtų užkrečiančią viziją. Kodėl? Vienareikšmio atsakymo nėra, reikėtų labai daug analizuoti. Galime kaltinti ir rinkimų sistemą, kuri yra taip sugalvota, kad prezidento rinkimai tarsi iš kažkur atsiranda, blyksteli ir vėl dingsta. O juk renkame šalies vadovą, tad akivaizdu, kad rinkiminė kampanija turėtų būti ilgesnė, kandidatai turėtų daugiau laiko susitikti su žmonėmis, bendrauti su jais. O taip, kaip yra dabar – per du mėnesius išrinkti šalies vadovą – yra tam tikra prasme nesąmoningas dalykas.

Bet tokia sistema yra paranki vadinamajai partinei nomenklatūrai, tų kelių partijų, kurios formuoja Lietuvos valstybės gyvenimą, viršūnėms. Kadangi tokia rinkiminė sistema garantuoja, kad pokyčių nebus, viskas eis sena vaga. Ir pirmasis turas tarsi davė vilties, kad yra dalis piliečių, kurie nori permainų šalyje, ir gana ryžtingai, bet jų nėra pakankamai.

Kitas įdomus dalykas, į kurį mažai kas atkreipė dėmesio, tai faktas, kad Naglis Puteikis surinko mažiau balsų, negu buvo surinkta parašų dėl Konstitucijos pataisų. Tai liudija, kad žmonių, norinčių tam tikrų pokyčių šalyje, yra įvairiose partijose. Tik gal tose partijose jie neturi dar pakankamai balso. Prisiminkime, buvo surinkta 320 000 parašų, o Naglis Puteikis gavo 125 000, pridėjus Bronio Ropės balsus susidaro tik pusė tų, kurie pasirašė. Tai reiškia, kad ir tarp kitų politikų rėmėjų buvo pasirašiusių už Konstitucijos pataisas, kurios žvelgiant į dabartinę politinę sistemą yra pakankamai radikalios. Vadinasi, nors šie žmonės yra kitokios partinės linijos atstovai, bet jų yra įvairiose partijose. Ir tai suteikia tam tikrą viltį, kad kritinis pradas yra įvairiose politinėse partijose.

Kaip prognozuotumėte antrojo turo rezultatus? Ir kaip, Jūsų manymu, viskas klostysis toliau?

Situacija nėra labai vienareikšmiška. Pirma, mes negalime užsiimti matematiniais skaičiavimais – kaip viskas susidėlioja po pirmojo turo…

Vis dėlto nemanau, kad tai bus labai ryški prezidentės pergalė, nors ji ir turėtų būti perrinkta antrajai kadencijai. Klausimas yra kitas: kaip žmonės eis į rinkimus, kaip jie rinksis iš tų kandidatų. Žmonės turi individualią sąžinę ir pagal ją renkasi – tikiu, kad tie piliečiai, kurie ateina į rinkimus, renkasi būtent tokiu būdu.

Kaip toliau viskas klostysis, yra gana sudėtinga kalbėti, kadangi daug kas priklausys nuo to, koks bus prezidentės santykis su valdančiosiomis partijomis ir kas kokią jos paramą turės – vis dėlto prezidentas nėra izoliuota figūra Lietuvos politiniame gyvenime. Daug kas priklausys nuo to, kaip pačiai D. Grybauskaitei pavyks palenkti politikus į savo pusę, į savo viziją – link to, kaip jinai mato tolesnę šalies politinės sistemos raidą.

Vis dėlto, kiek galima suprasti, jos vizijoje yra glaudus socialdemokratų ir Tėvynės sąjungos bendradarbiavimas. Ir šia linkme labai stipriai– bent artimiausius dvejus metus – prezidentūra dirbs. Akivaizdu ir tai, kad nei Valstybės saugumo departamento direktorius, nei generalinis prokuroras neišliks savo postuose – ten bus nauji žmonės, kurie turės būti labai jau artimi D. Grybauskaitei, kad tose politinėse kovose jinai turėtų tam tikrą užnugarį iš teisėsaugos struktūrų. Ir čia tikriausiai bus tie pirmieji pagrindiniai veiksmai iškart po rinkimų.

Kaip, Jūsų manymu, vertėtų veikti toliau, kad tas pilietinių jėgų pakilimas būtų pratęstas, kad būtų išsaugotas permainų noras, ryžtas, galų gale – susitaikyta su nusivylimu, jog ir vėl atidedami būtini sisteminiai pokyčiai?

Pirmiausia reikia labai aiškiai apsispręsti, kuria linkme judėti, nes yra akivaizdūs du keliai. Vienas yra tam tikro laukimo, kantraus, nuoseklaus darbo kelias, susitaikant su nuolatiniu autsaiderių vaidmeniu. Tokiu atveju derėtų steigti tam tikrus pilietinius klubus įvairiose vietose, kur žmonės diskutuotų, rinktųsi, aktyviai dalyvautų vietinių bendruomenių, savivaldos veikloje. Bet tai reiškia dar vieną dalyką – šitie maži darinukai bus labai lokalūs ir dar gana ilgai neturės nacionalinio poveikio. Kadangi visuomenė darosi vis glaudesnė, šiuolaikinės technologijos ją dar labiau glaudina. todėl visa tai, kas yra lokalu, tarsi ištirpsta, išnyksta. Ir čia reikėtų labai kantriai, ilgai dirbti, kol kažkas išsikristalizuos. Vertėtų susitaikyti su pralaimėjimais, pastoviu autsaiderių vaidmeniu.

Kitas būdas – bandyti sutelkti tas mažas Lietuvos partijas, kurios aktyviai dalyvavo renkant parašus dėl referendumo: ir tautininkus, ir Lietuvos Sąrašą, ir Drąsos kelio žmones, reikia bandyti kalbėti ir su Lietuvos valstiečių žaliųjų sąjunga. Ir kantriai, per ilgesnį laiką įsteigti Tautos aljansą, kuris galėtų pretenduoti per rinkimus jau į tam tikrą politinę galią. Taip būtų galima tapti trečiąja jėga Lietuvos politiniame žemėlapyje. Bet tam svarbu paaukoti lyderių ambicijas – jie turėtų su tuo sutikti vardan Lietuvos, kad ir kaip banaliai tai skambėtų.

Tai būtų kryžkelė, tam tikra takoskyra: arba kiekvienas kantriai dirba savo darbą ir konkuruoja politinėje rinkoje, arba įvyksta tam tikra politinių jėgų optimizacija ir jos jau išeina kaip trečioji jėga, kuri realiai galėtų pretenduoti, tarkim, į 20 Seimo vietų. Kad dalyvautų ir savivaldos rinkimuose, reikėtų įvairiose vietose sutelkti tuos žmones į tam tikrus darinius, kad jie galėtų veikti jau vieningai.

Man atrodo, kad iki šiol buvo eita pirmuoju keliu, t. y. stiprinant pilietinę visuomenę ir steigiant smulkias partijas, kurios turi 1000–2000 narių bei konkuruoja tarpusavyje.

Natūraliai kyla toks klausimas: ar šitie rinkimai – tiek 2012 metų į Seimą, tiek dabartiniai prezidento ir Europos Parlamento – nėra signalas, ženklas, kad reikėtų bandyti ieškoti išeities iš šitos situacijos. Visai realu, kad tokią politinę jėgą palaikytų 300 000 piliečių. Ir jei per vasarą, rudenį būtų atlikti kokie nors darbai, jau būtų galima ir savivaldos rinkimuose bandyti ką nors nuveikti.

Kalbino Ramutė Bingelienė

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • Daug mažų partijų yra labai palanku Uspaskichui ir kitiems panašiems veikėjams.
    Turi atsirasti stipri tradicinių konservatorių partija. Taip pat reikia stiprinti TS-LKD, liberalus. Tada populistams bus sunkiau surinkti daug balsų.
    LSDP taip pat yra problema. Na, joje yra protingų žmonių, bet jie neturi politinio svorio.

  • arvydasdamijonaitis

    TAUTOS DEMORALIZACIJA YRA
    SUNKUS NUSIKALTIMAS.

    Žinomų nusikaltėlių giminaičiai vienijasi LSDP – tai demoralizuoja tautą. Europoje nėra pavyzdžių, kad visuomenė nutylėtų minėtų asmenų dalyvavimą valstybės valdyme. Dėl galimo interesų konflikto, tautos demoralizavimo jų politinė veikla netoleruotina. Lietuva yra išimtis – pasidomėkit LSDP partinių sąrašų turiniu. „Tautų tėvas“J.Stalinas M.Suslovo paklausė, ar nereikėtų lietuviškas pavardes keisti įrusiškas? M.Suslovas atsakė, kad nebūtina, nes demoralizuoti lietuviai taps sovietžmogiais (su uspaskichais, poželomis, paleckiais, brazais ir t.t.). LSDP,Kremliaus klapčiukų demoralizuota Lietuva iki šiol nesugeba teismo keliu (nekaltumo prezumpcija) įvardinti Lietuvos gyventojų masinių žudymų, lietuvių tautos genocido faktus, nes nėra politinės valios. Etninių valymų metu, taip vadinamų „trėmimų“ priedangoje, okupuotoje Lietuvoje NKVD-KGB sunaikino permilijoną lietuvių.

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes