TIKROJI ŠIRDIS
Matyti tikrovę kitaip

TIKROJI ŠIRDIS

Kai dalyvaujame Švč. Jėzaus Širdies pamaldose, yra svarbi ne tik mūsų maldinga nuotaika, bet ir suvokimas, kad esame slėpinio akivaizdoje. Visada slėpinys yra svarbiau už pamaldumą, ir, tik įsisavinus slėpinį, mūsų malda virsta gyvu, šiltu, bičiulišku pokalbiu su Dievu. Visi Jėzaus žodžiai, gestai, gyvenimo įvykiai, Jo Kūnas, Kraujas, Širdis yra slėpiniai, per kuriuos Dievas žmogui apreiškia esminius dalykus apie save. Galiausiai pats Dievas yra didžiausias Slėpinys. Tad bandykime pasigilinti, kokie „išminties ir žinojimo lobynai“, kaip meldžiamasi Jėzaus Širdies litanijoje, glūdi šios Širdies slėpinyje.
Susitikimo vieta
Dar būdamas kardinolu Joseph Ratzinger yra pasakęs, kad gyvename „žodžio infliacijos“ metu. Žodžiai dabartinėje visuomenėje praranda savo tikrąją, pirminę reikšmę. Šią infliaciją pergyvena ir žodis „širdis“. Mūsuose jis dažniausiai šalia savo pirmosios, tiesioginės kūno organo reikšmės turi dar ir sentimentalių išgyvenimų reikšmę. Tuo tarpu bibliniam žmogui širdis buvo neįžvelgiama tikrovė, neįmenama mįslė. Tokį požiūrį puikiai atspindi psalmininko žodžiai: „Žmogus – gelmė, o širdis jo – bedugnė“ (Ps 64, 7). Ši psalmės eilutė sutapatina žmogų ir jo širdį. Biblinėje kalboje žodis “širdis” apima žmogaus protą ir jausmus, jo pasaulėjautą ir sugebėjimą mylėti. Ji – betarpiško Dievo kūrimo vaisius, todėl vienoje iš psalmių randame į Dievą nukreiptą nuostabos kupiną šūksnį: „Juk tu mano širdį sukūrei!“ (Ps 139, 13). Tad Didžiojo įsakymo „Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“ (Įst 6, 5) vykdymas izraelitui buvo natūralus atsakas į kūrimą. Žmogui dera mylėti Dievą visa širdimi, Jo žodžius, įsakus paimti sau į širdį (plg. Įst 6, 6). Taigi Sandoros bendrijos narį ir Dievą jungė širdies ryšys. Šiuolaikiniam, subanalinusiam širdies prasmę žmogui Katalikų Bažnyčios Katekizmas primena:
„Ji yra mūsų slaptasis centras, nesuvokiamas nei mūsų protui, nei kitiems žmonėms; vien tik Dievo Dvasia gali ją išties pažinti“ (§ 2563).
Tokioje perspektyvoje širdis yra Dievo ir žmogaus susitikimo vieta.
Dievo širdis
Šventojo Rašto puslapiuose Izraelio Viešpats yra gyvas. Jis aktyviai dalyvauja tiek savo išrinktosios tautos, tiek atskirų žmonių gyvenimuose. Todėl ypač pranašų raštuose galime atrasti susisielojusio ir užjaučiančio, gailestingo ir atlaidaus Dievo paveikslą. Geras pavyzdys yra pranašo Ozėjo istorija, kurioje Dievas kenčia, myli, pavydi, atleidžia neištikimybes, pyksta, rūpinasi. Visi šie bruožai yra būdingi atviros širdies asmeniui. Nenuostabu, kad būtent šioje dramatiškoje Dievo ir žmogaus meilės istorijoje atsiranda užuomina apie gailestingą Dievo širdį (plg. Oz 11, 8). Tad Senajame Testamente apie ją prabylama metaforiškai. Tik kai Žodžio, tapusio kūnu (plg. Jn 1, 14), širdis suplaka Mergelės Marijos įsčiose, žmonės sužino, kad Dievas turi širdį.
Tikrasis žmogiškumas
Bažnyčia per amžius tvirtai tikėjo, kad Jėzus Kristus yra tikras Dievas ir tikras žmogus. Dažniausiai Bažnyčiai (ypač jos pradžioje) tekdavo ginti nuo įvairių klaidingų mokymų Jėzaus dieviškumą, tačiau istorijos bėgyje nestigo ir teologinių nuomonių, neigiančių Jo žmogiškumą. Daugiausiai teologinių disputų sukeldavo klausimas apie Kristaus kančią ir mirtį, netgi egzistavo III a. doketų erezijos kūrinys Jono keleivystės, kuriame buvo teigiama, kad Jėzus kentėjęs tik iliuziškai, kad Jo kančios bei mirties iš esmės ir nebuvo. Kodėl krikščionims Jėzaus žmogiškumo klausimas yra toks svarbus? Būdamas tikras žmogus, Jėzus yra arti kiekvieno žmogaus, jis pasidalina su juo bendražmogiška lemtimi. Kaip ir kiekvienas iš mūsų, jis gimė iš moters, valgė savo rankomis pelnytą duoną, vykdė religines ir žmogiškas pareigas, patyrė kančios ir mirties dramatizmą. Jis gyveno tikrą žmogaus gyvenimą. Prisiimdamas žmogaus prigimtį, kaip sako šv. apaštalas Paulius, Jėzus tapo viskuo, išskyrus nuodėmę, panašus į žmones ir todėl nesigėdija juos vadinti broliais (plg. Hbr 2, 11. 17). Tokiu būdu Jėzus, besidalindamas su mumis žmogišku gyvenimu, parodo mums, koks yra tikrasis, nuodėmės nesužalotas žmogiškumas. Vatikano II Susirinkimas pastebi, kad „žmogaus slėpinys tikrai nepaaiškėja niekur kitur, tik įsikūnijusio Žodžio slėpinyje. […] Kristus pačiam žmogui pilnatviškai parodo, kas yra žmogus, ir atskleidžia jo pašaukimo kilnumą“ (GS 22).
Nuolankioji širdis
Tad Jėzuje Kristuje mums atsiveria ir tikroji žmogaus širdies gelmė. „Jis mylėjo mus visus žmogiška širdimi“, – sakoma Katalikų Bažnyčios Katekizme (§ 478). Toji širdis niekada nelikdavo abejinga kito žmogaus skausmui ir kančiai. Ji palinkdavo prie paralyžiuotojo gulto, prie raupsuotojo žaizdų, ją jaudindavo tėvų, maldaujančių pagalbos savo kenčiantiems vaikams, ašaros, minios gyvenimo palaužtų vyrų ir moterų, kurių problemos, ligos, sielvartai nedomino Toros vingrybėse pasiklydusių Įstatymo mokytojų. Jėzaus Širdis net naktį surasdavo laiko išklausyti besiblaškančio Įstatymo žinovo abejones ar, pavargus po sunkios kelionės, paguosti niekaip meilės pilnatvės nerandančią penkių vyrų moterį. Tokia širdis prie savęs traukia kiekvieno laikmečio ir epochos žmogų, kurioje jis gali surasti neklaidingą nuostatą Dievo ir žmogaus atžvilgiu. Ją apibūdina paties Jėzaus žodžiai: ,,Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą” (Mt 11, 29). Nuolanki širdis reiškia nuolatinį atvirumą Tėvo valiai ir meilei, apsireiškiančiai šalia esančių žmonių veiduose. Šis Jėzaus Širdies nuolankumas visiškai pasirodo Kryžiaus slėpinyje.
Širdies atvėrimas
Būtent Kryžiuje įvyksta galutinis Švč. Jėzaus Širdies slėpinio apreiškimas. Evangelistas Jonas, tiesioginis Jėzaus nukryžiavimo liudytojas, pasakoja, kad, mirus Viešpačiui, „vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens” (Jn 19, 34). Kad šis ieties smūgis nebuvo kažkoks atsitiktinumas arba tik nepagarba mirusiajam, liudija evangelisto Jono įsitikinimas, jog Jėzaus Širdies atvėrimas yra slėpinys, reikalaujantis mūsų tikėjimo (plg. Jn 19, 35). Po daugybės mokymų, ženklų, pagydymų, patvirtinančių Jėzaus dievišką pasiuntinybę, po Jo kančios ir mirties, kai, atrodo, jau nieko nebeįmanoma pasakyti, įvyksta širdies dovanojimas. Bažnyčios Tėvai visada Jėzaus Širdies atvėrimą laikė ypatingu Jo meilės ir malonės ženklu. Šv. Ambraziejus sakė, kad kaip iš atverto Adomo šono buvo sutverta Ieva, taip iš naujojo Adomo – Kristaus atvertos Širdies gimė Bažnyčia. Tad ir kiekvienas iš mūsų dieviškai esame gimę čia, Švenčiausioje Jėzaus Širdyje, nuplauti Jos kraujo ir vandens versmių.
Širdies šlovė
Švč. Jėzaus Širdies litanijos atliepas skamba kaip prašymas padaryti mūsų širdį, panašią į Jėzaus Širdį. Šis maldavimas taikliai nusako krikščioniško gyvenimo tikslą – supanašėti su Jėzumi. Krikščionies krūtinėje turi plakti Jėzaus Širdis. Prisiminkime šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę, kuri Bažnyčioje – mistiniame Kristaus Kūne – troško būti širdimi. Supanašėjimas su Švenčiausiąja Širdimi yra viso gyvenimo procesas, kurio metu mūsų širdis, panašiai kaip ir Gelbėtojo, negali išvengti atmetimų, smūgių, žaizdų. Tačiau niekada nedera pamiršti, kad Švč. Jėzaus Širdis yra ne tik žmogiška, bet ir dieviška. Šlovingame prisikėlusio Viešpaties kūne paliko visos žaizdos, įskaitant ir Širdies Žaizdą. Jono evangelijos pasakojime apie Prisikėlusiojo pasirodymą apaštalui Tomui skaitome, kaip Jėzus savo abejonių nukamuotam mokiniui parodo Širdies Žaizdą (plg. Jn 20, 27). Ji tampa priežastimi mokinio džiaugsmui ir tikėjimo išpažinimui, nes visos prisikėlusio Viešpaties kūno žaizdos spindi šlovinga šviesa. Tokia pačia šviesa Dangaus Jeruzalės šlovėje spindės ir visos mūsų, gyvenime patirtos žaizdos. Toji šviesa sklis iš vienos Švenčiausios Širdies, kurios pasiaukojimo dėka visos mūsų žaizdos yra išgydytos (plg. Iz 53, 5; 1 Pt 2, 23, 24). Savo pontifikato pirmojoje enciklikoje, skirtoje Jėzaus Kristaus asmeniui, popiežius Jonas Paulius II rašė:
„Pasaulio atpirkimas – toji sukrečianti meilės paslaptis, savo giliausia prasme yra žmogaus išteisinimas vienoje žmogiškoje Širdyje, kad ji galėtų padaryti teisias širdis daugelio žmonių, kurie tame amžinajame vienatiniame Sūnuje amžiams tapo išrinkti sūnumis ir pašaukti malonei, pašaukti meilei” (Enciklika Redemptor hominis, 9).
Švenčiausioji Jėzaus Širdis mums nuolatos primena šį mūsų pašaukimą.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • Dalida

    vakar pirma karta po ilgo laiko buvau misiose. kalbejo Jezaus Sirdies litanija. buvo kazkas toookio…gera.ramu.

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes