TIKRIEJI OKUPACIJOS LIKUČIAI
Matyti tikrovę kitaip

TIKRIEJI OKUPACIJOS LIKUČIAI

Kažkam filmas “Po pirties” yra rūpestis.

Taip jau išėjo, kad sausio pirma pusė tapo diskusijų viešojoje erdvėje apie mūsų santykių su sovietine praeitimi ir rusiška dabartimi laiku. Nauji metai prasidėjo rusiškų filmų transliacijomis per komercinių televizijų kanalus, o kalendorius pranešė, kad sausį yra ne tik 13-oji, bet ir Antano Sniečkaus 110-osios gimimo metinės, kurias panoro minėti saujelė groteskiškų personažų.

Netruko pasirodyti ir reakcijos. Štai savaitraščio „Druskininkų naujienos” redaktorius Romas Sadauskas-Kvietkevičius savo rašinyje teigė, kad „Romantinės komedijos „Po pirties” žiūrėjimas Naujųjų metų naktį man visada bus tolygus gėlių dėjimui ant mūsų senelių tremtį savo parašais tvirtinusio stalinisto kapo. Paduokite į teismą, jei tai jus įžeidžia.“ Neištvėrė ir europarlamentaras Leonidas Donskis tokias mintis pavadinęs „primityviu požiūriu“.

Tačiau visus pranoko Kovo 11-osios akto signataras Zigmas Vaišvila, Sausio 13-osios minėjime Seime pareiškęs, kad „per daug melo Lietuvoje“ ir pranešęs, jog 1990 m. perversmininkai premijavo dabartinę Prezidentę Dalią Grybauskaitę.

Rusofobija, rusofilija ir sovietnostalgija yra socialinės ligos, kurios veši mūsų mentalitete, o tai reiškia, kad jomis taip lengvai neatsikratysi. Nepadės čia nei pamokslavimas, nei rusiškos kultūros embargas, nei hiperbolizuoti sugretinimai, nei gąsdinimai, kad ateis rusai. Vien įžvalgi, o ne emocijomis grįsta diskusija, blaivus požiūris, įsiklausymas į vienas kitą padės išvengti dar vienos niekam nenaudingos poliarizacijos visuomenėje.

 Pirmiausia problema, kad Lietuvoje niekada nebuvo realios desovietizacijos. Jos nenorėjo politinis elitas tiek dešinėje, tiek kairėje. Tai reiškia, kad tauta neapsivalė, kad kolaborantai gavo indulgencijas, ir kas baisiausia – bendrininkavimą su okupaciniu režimu prilygino… kovai už laisvą Lietuvą.

 Prezidentė D. Grybauskaitė yra šio reiškinio simptomas. Vos viešumoje iškilo faktas, kad ji iki pat SSRS žlugimo buvo aukštosios partinės mokyklos dėstytoja, ji juo nepasinaudojo, kad deramai įvertintų savo komunistinę praeitį. Ko gero, visi suprastų, jei D. Grybauskaitė būtų paaiškinusi, jog buvo jauna bei nepatyrusi ir dabartiniu protu rinktųsi kitą kelią, kad bandė prisitaikyti prie sistemos, o ateities baimė, nežinomybė, ją vertė užsibūti okupacinėse struktūrose. Tai būtų paprasta ir žmoniška.

 Tačiau ji pareiškė, kad jos sovietinis išsilavinimas – puikus, o darbas Vilniaus aukštosios partinės mokykloje – kova už Lietuvos laisvę. Tuo būdu ji tik pakartojo tai, ką nuolatos teigė aukšti sovietinės partinės nomenklatūros veikėjai, kad jie „dirbo Lietuvai“. Įdomiausia, jog tokia Prezidentės pozicija buvo tylomis mūsų politinio elito „praryta“, ir jokios parlamentinės partijos lyderis dėl to net nekostelėjo.

 Būtent politinio, teisinio ir ekonominio elito elgesys bei nuostatos Rusijos atžvilgiu turėtų būti nuolatinio dėmesio akiratyje. Tai, o ne rusiški filmai ar „tarybinės sosiskos“ yra priklausomybės nuo Rusijos kanalai.

Kitas dalykas, kurio neįmanoma apeiti kalbant apie okupacinį laikotarpį – jo pasekmės. Lietuva yra tipiška pokolojininė valstybė. Kolonizatoriai visada palieka po savęs kultūrinius pėdsakus (pvz., kalbą), teisininkus, savo universitetuose išugdytą politinį elitą, ekonominius saitus. Naivu būtų manyti, kad tie saitai gali nutrūkti per vieną kartą.

Lietuvoje gyvena šimtai tūkstančių žmonių, kuriems rusiški filmai ar dainos paprasčiausiai primena jų praėjusio gyvenimo įvykius. Todėl smerkti šiuos žmones yra kažkoks nevisavertiškumo kompleksas ir tušavimas esminių problemų. Teisus yra prof. Leonidas Donskis teigdamas:

„Galima kuo puikiausiai tapti Putino Rusijos mažąja kopija kalbant vien tik lietuviškai ir pabrėžiant savo priešiškumą Rusijai– pakanka perimti Rusijos fundamentaliai neigiamą nuostatą europietiško pliuralizmo ir pagarbos žmogaus orumo bei teisių atžvilgiu. (…) Lygiai kaip ir policinės valstybės – šio rusiško tipo anoniminio ir policinio monstro, masiškai šnipinėjančio savo piliečius ir ypač viešas figūras, – kūrimas yra ne kas kita, o tiesiog pomirtinės Sovietų Sąjungos grimasos Lietuvoje.” 

Ir šios grimasos vis dažniau ir aiškiau pasirodo mūsų valstybės veide. Tikrieji okupacijos likučiai.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes