TIKĖJIMAS IR DRĄSA
Matyti tikrovę kitaip

TIKĖJIMAS IR DRĄSA

“Jie praplėšė stogą namo, kur jis buvo, ir, padarę skylę, nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paralyžiuotasis.” (Mk 2, 4)

Evangelijos mums nepasakoja, kas buvo anie vyrai atnešę paralyžiuotąjį. Gal jie buvo jo šeimos nariai, giminaičiai, kaimynai… O gal paralyžiuotojo bičiuliai, kurie matydami savo draugo vargus, nusprendė žūtbūt jį nunešti jaunam Stebukladariui?

Šiaip ar taip nežinome, kas jie tokie buvo, bet galime pasakyti, kokie jie buvo. Tai buvo atkaklūs, ryžtingi ir drąsūs žmonės. Jie nešė paralyžiuotąjį per visą gyvenvietę, brovėsi per minią, nors girdėjo replikas, kad lenda „be eilės“, jautė ironiškus žvilgsnius, kad tempia kažkokį beviltišką paliegėlį pas jaunąjį Mokytoją. Pagaliau atrodytų pasiekus tikslą, jie negalėjo patekti vidun, į namus, kur pamokslavo Jėzus, tad lipo ant stogo, praardė jį, kad galėtų prasiveržti prie Viešpaties.

Kas skatino šiuos žmones ryžtis tokiems žingsniams? Be abejo, tikėjimas. Jie tikėjo, kad Jėzus gali paveikti esamą situaciją, padėti negalios ištiktam žmogui. Tikėjimas įkvėpė juos, suteikė jiems jėgų, padėjo įveikti kliūtis. Tikėjimas Jėzumi įgalino juos parodyti drąsą ir ryžtą.

Vienas iš skleidžiamų mitų apie krikščionybę, kad krikščionys yra pastumdėliai, kad į bažnyčią vaikšto bevaliai ir nemąstantys žmonės. Taip kalba žmonės, kurie nepažįsta nei pačios krikščionybės, nei jos istorijos. Tik atkaklūs ir ryžtingi žmonės gali išsaugoti bei skleisti tikėjimą, ką mums liudija ir šventųjų gyvenimai. Vien drąsus žmogus gali pasitikti patyčias, panieką, pašaipą, su kuria neišvengiamai susidurs, kad, pavyzdžiui, tiki ne moksline pažanga, o Jėzumi Kristumi.

Tiesa, drąsos neturėtume painioti su jėga. Net jei sau atrodome silpni, negabūs ir pažeidžiami, net jei taip apie mus kalba kiti, neverta išsigąsti. Tikroji drąsa pasireiškia tuomet, kai matydami savo silpnąsias puses ryžtamės priimti tikėjimo ir meilės iššūkį, drįstame artintis prie Jėzaus, leidžiamės su juo į gyvenimo avantiūrą.

Toks dalykas yra tikėjimas, kad nuolatos jį reikia saugoti, grūdinti ir auginti. Galime paklausti: kodėl? Kodėl nepakanka pasikrikštyti, kodėl neužtenka vieną sykį išpažinti tikėjimą Dievu ir ramiai gyventi? Pagaliau, kodėl tenka susidurti su sunkumais, problemomis, kliūtimis, juk atrodytų priešingai, tikinčiam viskas turi sektis?!

Mes gyvename laiko ir kūno sąlygomis, tai reiškia, kad niekada nepasiliekame stabilioje būsenoje. Kasdien, susiklosčius įvairioms aplinkybėms, iškylant naujiems iššūkiams, mes turime laisvai pasirinkti tikėjimą. Todėl, kad tikėjimas nėra geras įprotis, graži tradicija, bet Dievo dovana.

Su dovana galima elgtis dvejopai: galima, pavyzdžiui, gavus dovanų Ipodą pasidžiaugti nauju žaisliuku, o paskui juo naudotis tik periodiškai, tačiau galima kasdien juo klausytis muzikos ir su dėkingumu prisiminti žmones, kurie jį mums padovanojo.

Taip pat ir su tikėjimo dovana. Ji kasdien turi būti atnaujinama, priimama, nors gyvenimo aplinkybės ir nebūtų pačios palankiausios. Kasryt atsibudę iš naujo pasirenkame tikėti, tarti Dievui „taip“. Kasdien Šventoji Dvasia beldžiasi į mūsų širdį, skeldama joje tikėjimo kibirkštį. Tad nuo mūsų atsiliepimo priklauso, ar tikėjimas įsitvirtins mūsų gyvenime.

Sunkumai, išbandymai tampa tuo lakmuso popierėliu, kuris parodo mūsų tikėjimo būklę. Negana to, atlaikius išbandymus tikėjimas bręsta, stiprėja ir mūsų ryšys su Jėzumi. Tuomet žinome, kad kas gyvenime benutiktų, vis vien tikėjimas bus mūsų atrama. Mūsų apmąstymus puikiai iliustruos ši keista istorija.

Sykį Mokytojas savo mokiniui liepė mokėti sidabrinius visiems sutiktiems žmonėms, kad šie mokinį keiktų. Po trijų metų Mokytojas pareiškė, kad mokinys gali vykti į Miestą mokytis išminties.

Prie Miesto vartų stovėjo Išminčius ir visus įeinančius į Miestą keikė. Mokinys sustojo ir karčiai nusijuokė:

Kodėl juokies? – paklausė jo Išminčius.

Aš tris metus mokėjau visiems, kad mane keiktų, o tu tai dabar darai veltui!

Eik į Miestą, – tarė Išminčius.

Išbandytas tikėjimas visada atveda mus prie Dievo Miesto, Jėzaus Kristaus.

P.S. Šis mąstymas yra dalis pasirengimo programos Lietuvos jaunimo dienoms.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • Tikėjimas yra didelė jėga. Šiuolaikinė medicina tai žino ir tuo naudojasi (placebas). Būtent dėl tikėjimo gydyti žmones pavyksta netgi šarlatanams – ekstrasensams. Bet piktnaudžiavimas tikėjimu gali atsisukti ir prieš tave patį.
    Anot evangelijos, Jėzus išgydė šimtus žmonių, paskui jį sekiojo minios žmonių, matė gydymo stebuklus, garbino jį, ir buvo jam didžiai dėkingi.
    Bet teisme jo niekas neužsistojo, ta pati minia paskelbė Jėzų esant baisesniu nusikaltėliu, už garsų plėšiką Barabą.
    Kas atsitiko ? Kodėl visa tauta, dar vakar garbinusi Jėzų, juo tikėjusi, ėmė ir jį pasmerkė ? Gal suprato, kad jų tikėjimu buvo piktnaudžiauta ?

  • Erikas – ateistas

    Gal kas galit man paaiškint kokia šios istorijos mintis? Kažkaip visai nieko nesugalvoju :))) Ačiū.

    ***
    Sykį Mokytojas savo mokiniui liepė mokėti sidabrinius visiems sutiktiems žmonėms, kad šie mokinį keiktų. Po trijų metų Mokytojas pareiškė, kad mokinys gali vykti į Miestą mokytis išminties.

    Prie Miesto vartų stovėjo Išminčius ir visus įeinančius į Miestą keikė. Mokinys sustojo ir karčiai nusijuokė:

    – Kodėl juokies? – paklausė jo Išminčius.

    – Aš tris metus mokėjau visiems, kad mane keiktų, o tu tai dabar darai veltui!

    – Eik į Miestą, – tarė Išminčius.

  • Vaclovas

    Aš irgi būčiau dėkingas, jei Tomas arba koks kitas intelektualas paaiškintų, ką norima pasakyti tokia tikrai KEISTA istorija (“Mūsų apmąstymus puikiai iliustruos ši keista istorija”) apie išminčių, mokinį ir keikimą.
    Kur ir kokia čia didaktika toje istorijoje?

  • Viskas paprasta. Mokinys tris metus buvo keikiamas, tad jis jau užgrūdintas įžngti į Miestą.
    Analogiški ir tikėjimas turi būti išbandytas, kad taptų brandus.

  • Bedieviui

    Jėzaus sekėjai nuo jo nusigręžė, nes jis neprisiėmė politinio lyderio vaimens, kokiu, pvz, bandė būti Barabas.

  • Erikas – ateistas

    Ne, Tomai, tavo istorijos supratimas nieko mums taip ir nepaaiškino. Lieka labai daug klaustukų: kodėl 3 metai, kiek tie 3 metai kainavo sidabrinių, kur čia tas užsigrūdinimas, kam tam Mokytojui stūgaut prie miesto vartų ir t.t.

    Man labiau čia panašu į dviejų kvailių lažybas su visiškai absurdiška pradžia bei pabaiga.

  • “nes jis neprisiėmė politinio lyderio vaidmens”

    Iš kur tai ištraukėte ?

    Mt 27
    11 Jėzus stovėjo valdytojo akivaizdoje. Valdytojas jį klausė: „Ar tu esi žydų karalius?“ Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakai“.
    Mk 15
    2 O Pilotas paklausė jį: „Ar tu esi žydų karalius?“ Jis atsakė: „Taip yra, kaip sakai“.
    Lk 23
    3 Tada Pilotas paklausė: „Ar tu esi žydų karalius?“ Jėzus jam atsakė: „Taip yra, kaip sakai“.
    Jn 18
    37 Tuomet Pilotas jį paklausė: „Vadinasi, tu esi karalius?“ Jėzus atsakė. „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“.

    Kaip matome, jis nevadino savęs kunigu ar kokiu nors kitokiu dvasininku. Karalius yra politinis titulas. Kaip matome, evangelija prieštarauja Jūsų teiginiui.
    Beje, jei sekėjai norėjo, kad Jėzus taptų politiniu lyderiu, vadinasi manė, kad jis doras žmogus. Jei manė, kad doras – tai kodėl nuteisė mirtimi ?
    Suprantu, kad logika nebūtina tikėjimui, bet viskas turi turėti ribas.

    O štai ir tikroji priežastis, kodėl nuo jo nusigręžė:

    Mt 27
    39 Praeiviai užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas
    40 ir sakydami: „Še tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas atstatai; gelbėkis pats! Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!“
    Mk 15
    29 Praeiviai užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas ir sakydami: „Še tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas ją atstatai.
    30 Gelbėkis pats, nuženk nuo kryžiaus!“
    Lk 23
    35 Žmonės stovėjo ir žiūrėjo. Seniūnai tyčiodamiesi kalbėjo: „Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbi, jei jis – Dievo išrinktasis Mesijas!“
    36 Iš jo juokėsi ir kareiviai, prieidami, paduodami jam perrūgusio vyno
    37 ir sakydami: „Jei tu žydų karalius – gelbėkis pats!“
    38 Viršum jo buvo užrašas: „Šitas yra žydų karalius“.
    Jn 19
    7 Žydai atsakė: „Mes turime Įstatymą, ir pagal Įstatymą jis turi mirti, nes laikė save Dievo Sūnumi“.

    Kaltinimai melu ir politinio lyderio siekimu.

  • Dėl karaliaus.
    Jėzus atsakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia“.
    Tad kaltinimai poitiškumu-absurdas.
    Antru atveju kalba apie piktžodžiavimą. Jėzus buvo nuteistas kaip kaip relginės sisemos ir šablonų griovėjas.

  • „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. ….. kad nebūčiau atiduotas žydams.”

    Skelbėsi būtent žydų karaliumi. Kažkas nesueina. Kito pasaulio žydų karalius ?

    “Jėzus buvo nuteistas kaip kaip religinės sistemos ir šablonų griovėjas.”

    Šita Jūsų versija taip pat netinka, nes ji nepasiduoda logikai.
    Jei Jėzų būtų nuteisusi valdžia ir fariziejai, tada viskas būtų gerai. Bet nuteisė minia, ta pati kuri 2-3 metus sekiojo jį, matė jo “stebuklus”, garbino, klausėsi jo pamokslų, jam pritarė. Taigi galima sakyti, tauta Jėzui ir padėjo laužyti tą religinę sistemą ir šablonus. Už religinės sistemos ir šablonų griovimą pyko fariziejai, bet ne eiliniai žydai. Eiliniai žydai supyko už kažką kitą.

  • kažko neįsiskaitei. Jis sakė:”Mano karalystė ne iš šio pasaulio.”
    Aš suprantu, kad trūksta istorinių žinių, todėl yra Tau neaišku, kad Jėzų nuteisė religinė judėjų vadovybė,minios rankomis, gavus okupacinės valdžios sankcijas.
    Tuometu judėjai laukė veikėjo, kuris organizuotų tautą atsikratyti romėnų jungo. Jono evangelijoje apie tai rašoma:”Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną.”
    Tad jis kratosi politinio lyderio vaidmens, kas sukėlė žydų nusigręžimą ir galimybę religinam elitui juo atsikratyti.

  • ”Mano karalystė ne iš šio pasaulio.”

    Tai neatsako į klausimą, kodėl jis teisme tvirtino esąs ŽYDŲ karalius.

    “Tad jis kratosi politinio lyderio vaidmens, kas sukėlė žydų nusigręžimą”

    O kas sukėlė pyktį ? Nenoras tapti lyderiu gali sukelti nusivylimą, bet ne neapykantą.

  • Mesijas žydams buvo karalius. Šia prasme jis neatsisakė šio titulo, bet mesianizmą suvokė nepolitine prasme.

  • Mesijas ir karalius yra skirtingi dalykai.
    Mesijas – žmonijos gelbėtojas ( jei klystu – pataisykite )
    Karalius – politinis šalies valdovas.

    Perskaitykime Jūsų komentarą iš naujo :

    |Žmonijos gelbėtojas| žydams buvo |politinis šalies valdovas|. Šia prasme jis neatsisakė šio titulo, bet |žmonijos gelbėjimą| suvokė nepolitine prasme.

    Primenu:
    Jūsų komentaras – “Jėzaus sekėjai nuo jo nusigręžė, nes jis neprisiėmė politinio lyderio vaidmens”

    Mk 15
    2 O Pilotas paklausė jį: „Ar tu esi žydų karalius?“ Jis atsakė: „Taip yra, kaip sakai“.

  • to meto žydų sąmonėje mesijas ir monarchija buvo glaudžiai susiję.
    Jėzus vadina save karaliumi, bet įdeda kitą prasmę (žr. Jn pokalbį su Pilotu).

  • ratukai

    citata: ,,to meto žydų sąmonėje mesijas ir monarchija buvo glaudžiai susiję”.

    Tai gerokai apibendrinta. Senojo judaizmo sampratoje buvo daug Mesijo sampratų. Ir tik viena iš jų buvo monarchinė. Kai kurie laukė Mesijo kaip naujos halachos davėjo, aaroniškojo Mesijo, kuris užkariaus ,,supuvusią” Šventyklą ir tada bus 1000 metų karalystė, laukė Mesijo kaip pranašo, kai kuriems Mesijas buvo Erodas Didysis… Tad ne viskas susiję su monarchija, kadangi Jėzaus laikų judaizmas buvo labai nevienalytis. Atsargiai su žurnalistiniais apibendrinimais…

  • ratukai

    Jėzus atstovavo Izaijo mesijiškumą (Iz 53). Kenčiantis Jahvės Tarnas. Dievo Avinėlis kuris prisiima kito nuodėmę, kito negalią… . Dievui, matyt, reikia kažkieno aukos. Auka ir tik auka gali kažką keisti. Visas paviršutiniškas gražbyliavimas yra ,,seilėjimasis”… Praxis ir tik praxis. Ir Jis, jausdamasis teisus, paaukojo save.. už neteisųjį teisusis, kadangi neteisusis nieko neturi kuo galėtų pasididžiuoti prieš Dievą ir prašyti atpildo už savo teisius darbus. Substitucija. Kažkas už kitą…

  • “(žr. Jn pokalbį su Pilotu)”

    Būtent čia ir matosi, kad mesijas ir monarchija nėra susiję.

    36 Jėzus atsakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia“.
    37 Tuomet Pilotas jį paklausė: „Vadinasi, tu esi karalius?“ Jėzus atsakė. „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“.

    Taigi, čia Jėzus kalba apie savo, kaip mesijo misiją. „Mano karalystė ne iš šio pasaulio.” – tai dangaus karalystė, kurioje visi lygūs ir neturi tautybės (jei klystu – pataisykite) ir mūsų pasaulyje jis tarnų neturi, kurie jį gintų nuo ŽYDŲ. Šioje vietoje jis kalba ne kaip ŽYDŲ KARALIUS, o kaip mesijas.
    Vėliau Jėzus prisipažysta esąs būtent ŽYDŲ karalius.

  • Pagal palitusią judaizme Toros traktaciją Mesijas turėjęs būti iš Judo (karališkos) giminės. Skirimo tarp religijos ir politikos tuo metu neegzistavo, tad implicite būsimasis mesijas turėjęs būti politiniu lyderiu.
    Jėzaus mesianizmas buvo dvasinis, o prisitatydamas kaip žydų karalius, jis save pristatė kaip DVASINĮ tautos lyderį, todėl galiausiai iniai nebuvo reikalingas.

  • ratukai

    Citata: ,,Skirimo tarp religijos ir politikos tuo metu neegzistavo”.

    Netiesa. Egzistavo. Pavyzdžiu gali būti Kumrano bendruomenė, kuri beje, laukė savojo Mesijo, Jonas Krikštytojas irgi apolitiškas buvo…

  • mane stebina tokie niekuo nepagrįsti kabinėjimaisi.
    Esenai buvo uždara sekta.
    Žiūriu, kad ir Bibliją tenka priminti.
    Jonas Krikštytojas buvo įmestas į kalėjimą už valdovo kritiką.
    Nepainiokite savo dvasingumo su istorija.

  • ratukai

    Ar moralinė valdovo kritika yra politika (Krikštytojo atvejis)? Ar valdžios kritika, kuomet nepritariama abortams yra politika? Net politikai jos už tai nekaltina…

    Mane stebina gerbiamo autoriaus vienpusiškumas ir… puikybės prieskoniai

  • mane stebina teisėjas, kuris puola matuoti kitame žmoguje puikybės lygį.
    Dievas mano teisėjas.

  • ratukai

    🙂 ne tik puikybė, bet dar ir arogancija, neklaidingumo pojūtis 🙂
    P. S. man irgi to netrūksta..

    TAčiau, atrodo, kad autorius labai plačiai linkęs kitus analizuoti, kritikuoti, kategoriškai konstatuoti, plačiai reikšti savo nuomonę teologijoje, istorijoje, nors aš faktais parodžiau, kad autorius Tomas tik ,,diletantiškai” prie reikalo eina. O pats kito nuomonei aklai ir kurčiai užsidaro ir niekaip nesugeba pasakyti: sorry, nežinau, suklydau. Kažkas čia tave kaltino ,,davatkizmu, fanatizmu”. Aš iš karto vos nepasipiktinau tokiais teiginiais, bet atidžiau paanalizavęs tavo ,,dialogo” braižą, pastebėjau, kad tame yra nemaža dozė tiesos.

  • ačiū, kad atvėrėte man akis.
    Man Dievas atsiuntė adventinį pranašą (tik jo asmens tapatybės nežinau), kuris viešai visiems parodo mano tikrąjį veidą…
    Dievas telaimina šį žmogų.

  • ratukai

    citata: ,,Dievas telaimina šį žmogų”. 🙂 Neminėk Dievo vardo be reikalo, nes tikrai man gero nelinki :.

    Dar:). Tu į kritiką reaguoji kaip vaikas, sena pana: ne dalykiškai ir savikriškai, bet emociškai ir gana piktai. Atrodo, kad esi visai nesavikritiškas. Atsiversk!!!, o ne vien tuščiažodžiauk apie kitų atsivertimą. O jei ST Dievas prakalbo per asilą, tai gal gali prakalbėti ir per anoniminį žmogų? 😀

  • taip, taip, visa tiesa apie mane…
    Pasijutau kaip per išpažintį.

  • ratukai

    sorry, nepyk taip labai ant manęs. Aš nenoriu būti tavo priešas, bet prisipažink, kad esi tik vargšas žmogus… Aš į Tave žiūriu kaip į lygiavertį dialogo partnerį, o ne keliaklūpsčiauju prieš Tave ir su viskuo sutinku vien tik todėl, kad turi fizinę negalią, tarsi iš gailesčio. Gal aš ir klystu, bet Tavo negalia ir jos kontekste iškilimas į žiniasklaidos paviršius, tau gali pakenkti. Tavo išganymui. Būk atsargus, demonas tikrai už Tave gudresnis, nors tu ir taip nekvailas.

    Tomas

  • “Skirimo tarp religijos ir politikos tuo metu neegzistavo”

    Šalį tuo metu valdė ne dvasiniai lyderiai, todėl akivaizdu, kad skirtumas vis tik buvo.

  • Na, nelabai galiu su jumis diskutuoti, vyručiai. Man tik kyla vienas toks klausimėlis ir niekaip negaliu jo išmesti iš galvos. Kodėl būdami bedieviais taip stengiatės parodyti faktais tai, kad jo neva nėra? Niekaip nesuprantu. Eilinis žmogelis per daug nesigrauždamas net nesiveltų į tokią diskusiją. Šventajame rašte parašyta, kad velnias gundė Jėzų dykumoje. Beje, cituodamas Bibliją. Ar čia ne tas pats atvejis? Ar tik nenorite būti tais velnio tarnais, kurių tikslas priversti tikinčiuosius nusidėti? Jei taip, tai viskas staiga išaiškėja. Na, prašyčiau mane supažindinti su jūsų esminiais tikslais. Būsiu labai dėkinga.

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes