TĖVO IR MARIJOS ĮSČIOS
Matyti tikrovę kitaip

TĖVO IR MARIJOS ĮSČIOS

 

Marijos gimdymas nėra kitkas nei amžinas gimdymo vyksmas Trejybėje

Spalio mėnesį katalikai dažniau nei įprasta ima rankas rožinio vėrinį ir drauge su Dievo Motina įsisavina Jėzaus gyvenimo slėpinius. Šios meditacijos pagrindas – tradicinės katalikų maldos „Angelo pasveikinimas“ kartojimas. Tad esama geros progos dar sykį grįžti prie temos, kuri periodiškai iškyla viešoje erdvėje – šios maldos lietuviška redakcija.

Tuo labiau, kad neseniai „Bernardinų“ erdvėje pasirodė Petro Plumpos svarstymai ir kun. Algirdo Akelaičio atsakymas į juos. Prieš tai kun. Vaclovas Aliulis yra išdėstęs tiek argumentus šiuo klausimu, tiek istorines peripetijas atskleidžiančias dabar naudojamo lietuviško „Sveika, Marija“ atsiradimą.

Kodėl svarbu svarstyti šį klausimą? Maldų, liturginiai tekstai formuoja ištisų kartų sąmonę, jų požiūrį į tam tikrus teologinius dalykus. Drįsčiau teigti, kad formuojant dabartinę maldos redakciją iš akiračio buvo išleista būtent teologinė reikalo pusė. Ją, o ne pastoracinius ar biblinius aspektus ir norisi kiek išsamiau (komentaro formato rėmuose) aptarti.

Prisiminkime, kad kalbama apie 1965 m. priimtą Angelo pasveikinime formuluotę „Tavo Sūnus Jėzus“ vietoj „Tavo įsčių vaisius Jėzus“, ir galimą jos sugrąžinimą. Turėtume klausti, kuo šis ar kitas variantas yra svarbūs ir reikšmingi, kad dėl jų verta laužyti ietis?

Čia vertėtų pažvelgti į trejybinę teologiją. Visi žinome krikščionišką tiesą, kad Dievas yra Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Šis teiginys yra kertinis, be jo apskritai neįmanoma kalbėti apie krikščionybę. Nenuostabu, kad jos didieji teologai vis grįždavo prie šio slėpinio, kuris lieka neaprėpiamas žmogiškam pažinimui, bet priimamas tikėjimu.

Tad Nikėjos tikėjimo simbole išpažįstame „vienatinį Dievo Sūnų, prieš visus amžius gimusį iš Tėvo, Dievą iš Dievo, šviesą iš šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo, gimusį, bet ne sukurtą, esantį vienesmį su Tėvu“.

Kaip matome kalbama apie gimimo vyksmą Dieve, apibrėžtą paprastu Laterano IV Susirinkimo (1215 m.) teiginiu: „Tėvas, kuris gimdo, Sūnus, kuris gimdomas“. Jį pagrindžia Laiške žydams pateikta 2 psalmės interpretacija: „Kuriam gi angelų kada nors buvo pasakyta: Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau?!“ (Žyd 1,5) Žodis „šiandien“ reiškia akimirkos aktualumą, kuris yra nepavaldus laikui, o bylojantis dabarčiai.  

Nesileisdami į tam tikras teologines plonybes, kurios neretai turi filosofinio atspalvio, turime prabilti apie amžinai Trejybėje vykstantį gimdymą, kai Sūnus (Žodis) iš Tėvo gimsta nuolatos.

Neveltui šios anksčiau cituotos Biblijos eilutės yra įtrauktos į Kalėdų liturgiją. Tai reiškia, kad Marijos gimdymas nėra kitkas nei amžinas gimdymo vyksmas Trejybėje, priešingu atveju, įvyktų laikiškumo įsiterpimas į Dievo gyvenimą, kas būtų paprasčiausias absurdas. Per Mariją šis gimdymas yra tik apreiškiamas laike bei istorijoje. Po jo Dieve niekas nekinta, nesikeičia, nes kaip pastebi apaštalas Jokūbas šviesybių Tėve „nėra jokių atmainų ir jokių sambrėškų.“ (Jok 1, 17)

Kad tai įvyktų Dievui prireikė Marijos įsčių. Jos yra instrumentinės, kad būtų atskleistas žmogaus išgelbėjimas. Šios įsčios yra erdvė, kurioje įvyksta įkūnijimas to, kas neišreiškiama žodžiais. Įspūdinga, kad Vulgatos vertėjai Jono evangelijos eilutę, kad Dievo gyvenimą mums apreiškė Sūnus – Tėvo prieglobstyje esantis (Jn 1,18), išvertė žodžiais in sinu Patris, kas reiškia Tėvo gelmę, savotiškas įsčias. Būtent jas simbolizuoja Marijos įsčios.

Todėl kai šis žodis dingsta iš Marijai skirtos maldos teksto esame teologinės sterilizacijos akivaizdoje. Vyksta paprasčiausias teologinės tiesos perdengimas. Juk Marijos įsčios tiesiogiai apeliuoja į Tėvo įsčias. Taip teologinė druska netenka savo sūrumo, prėski žodžiai nepadeda tikėjimui skverbtis į slėpinį.

Būtų puiku, kad Lietuvoje vyktų kuo platesnė, vyskupų remiama, diskusija šiuo klausimu, kad pasigirstų teologų, filologų, pastoracijos tarnautojų nuomonė. Tai tik skatins tikinčiųjų aktyvumą ir norą gilintis į šias problemas.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • Na, suprantu vertėjų problemą. Simbolika, sakyčiau, nedėkinga. Motinos isčios, bet tėvo… em… sėklidės? Gal tuomet geriau būtų bandyti ieškoti būdų kaip tą pačią žinią perduoti per veiksmažodžius kaip “susilaukti”, nes gimdantis tėvas yra kažkoks nesusipratimas. Kalba — tik įrankis, kuriuo naudojantis bent šiuo atveju tenka perduoti nematomomus dalykus. Gal todėl Jėzus ir rinkosi visiems suprantamus palyginimus, kuriuos, pavyzdžiui šiuo metu girdime sekmadieniais: “Dangaus karalystė panaši į…”

    • Tomas

      Simonai, Dievas (beje, taip pat neaiškisąvoka) yra belytis. Taikomos Jam sąvokos yra antropomorfizmai, kurie ledžia mums atlikti paraleles ir analogijas, kartais paradoksalias. Juk sakydami Jam “Tėve” nemanome, kad Jis yra vyras, bet mąstome apie tam tikras savybes. Rašte aptinkame, kad Jis yra vadinamas ir motina. Tad negalima apsistoti ties sąvokomis, bet jų pagalba skverbtis į slėpinį.

      • Na taip, suprantu tave ir sutinku, bet kadangi naudojamės tokiu netobulu įrankiu kaip kalba, tai arba turėtume rinktis tinkamas simbolių kombinacijas, arba kalbėti palyginimais, pvz., Dievas Tėvas kaip motina gimdo Dievą Sūnų. Ar supranti, ką noriu pasakyti?

        • Tomas

          palyginimas, žinoma, puikus dalykas, bet jo principas yra kuo panašiau. Analogija yra, priešingai, labiau nepanašu, nei panašu.
          Teologija naudojasi analogijomis. Beje, Bažnyčios tėvai smulkiau aprašė “gimdymo” procesus Trejybėje.:)

          • Na, su Bažnyčios tėvais ginčytis sunku. Tradicija yra tradicija. Kaip ten dainuoja „Smuikininke ant stogo“: TRADITION! 🙂 Beje – puikus filmas.

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes