TEISĖSAUGOS KONFLIKTAS SU ŽINIASKLAIDA – NĖRA PAPRASTOS SCHEMOS
Matyti tikrovę kitaip

TEISĖSAUGOS KONFLIKTAS SU ŽINIASKLAIDA – NĖRA PAPRASTOS SCHEMOS

Visuomenė tarp žurnalistų ir prostitučių deda lygybės ženklą.

Dabartinis teisėsaugos, aukščiausios valdžios ir žiniasklaidos konfliktas yra daugiabriaunis ir nevienareikšmis. Žiniasklaida save vaizduoja su skriaudžiamos, nekaltos mergelės aura, o tie, kurių rankose prievartos mechanizmai, savo veiksmais neslepia noro nubrėžti jai ribas, kas užprogramuoja neišvengiamą priešstatą.

Tokia, atrodytų, peršasi įvykių schema. Tačiau ji būtų itin supaprastinta. Daug svarbiau suvokti, kad ne patys teisėsaugos reidai graso laisvam žodžiui, o šis konfliktas maskuoja daug gilesnes problemas. Juk jau tampa taisykle, kad tokių konfliktų metu nueinama nuo esminių problemų, apsistojant ties nediskutuojamais dalykais, kaip, pavyzdžiui, žurnalistų teisė saugoti savo šaltinį. Šį teiginį patvirtina ir ta aplinkybė, kad prezidentūra galvotrūkčiais puolė teikti įstatymines pataisas dėl šaltinio apsaugos.

Teisėsaugininkai galėjo imtis šių veiksmų, nes žino keletą dalykų. Be įprastinio tokiais atvejais pasiteisinimo, kad veikiama pagal procedūras, egzistuoja ir žinojimas, kad po tokių veiksmų nebus blogų pasekmių. Daugybę sykių matėme efektingas teisėsaugos akcijas, kurios pasibaigdavo šnipštu. Kita vertus, taip pat ne sykį matėme, kad brutalūs teisėsaugininkų veiksmai būdavo pateisinami politikų ir tų pačių žiniasklaidos grupių, kurios dabar rauda dėl suvaržytų žurnalistų teisių.

Be to, akivaizdu, kad didelio palaikymo iš visuomenės pusės žiniasklaida neturi. Piliečių akyse žiniasklaidos darbuotojai yra tapę neliečiamųjų kasta, kuriai negaliojo bendri dėsniai. Tarp jų ir prostitučių dedamas lygybės ženklas, o simpatijų svarstyklės, ko gero, dažniau pasvirtų pastarųjų pusėn. Niekinantis epitetas „žurnaliūga“ žmonėse yra tapęs savotišku šios profesijos bendriniu vardu. Kai pasitikėjimo kreditas iššvaistytas, tikėtis kažkokio visuomenės pasipiktinimo yra bergždžias reikalas. Negana to, ne vienas šios šalies gyventojas piktdžiugiškai trynė rankas, kad „žurnaliūgoms“ parodė jų vietą.

Pagaliau, ką reiškia, pavyzdžiui, žiniasklaidos grupės, kuri pastoviai yra maitinama slapta medžiaga iš prokuratūros ir saugumo, triukšmas? Jis lygus musės zyzimui. Nenuostabu, kad brangiai apmokamoms žiniasklaidos „žvaigždės“ nutipeno paploti prie STT būstinės, nors šios tarnybos agentai tik vykdė prokuroro nurodymus. Juk įvardinti tikruosius scenaristus ir režisierius yra neprotinga, dar neduok, Dieve, jie supykę uždarys slaptos informacijos kranelius.

Beje, šie įvykiai parodė, kad solidarios žiniasklaidos nėra, o jos propagandiniai veikėjai, „dvaro liokajai“, puolė teisėsaugos veiksmų reikšmę vertinti kaip „dūmų uždangą“, baltinti prezidentūros mundurą, kurti versijas, kad tai Darbo partijos sąmokslas prieš Dalią Grybauskaitę. Kitaip tariant, net po išpuolio prieš žiniasklaidą, pačios jos veikėjai į šiuos įvykius žvelgia per politinių simpatijų/antipatijų prizmę. Kas už prezidentę, kas prieš ją, – būtent šios perskyros akivaizdoje vyksta įvykių vertinimas, o tokiu atveju jis yra politinis.

Tad žiniasklaidos vaidmens klausimas lieka antrame plane. Ir tai tik paliudija, kad „provokacija prieš prezidentę“ ir po jos kilęs triukšmas yra kovos dėl galios procesas. Senas kaip žemė ir niekada nesibaigiantis spektaklis.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes