„TEGU ŠVENTĖS TAMPA GALIMYBE ATRASTI VIENAS KITAME DIEVĄ“
Matyti tikrovę kitaip

„TEGU ŠVENTĖS TAMPA GALIMYBE ATRASTI VIENAS KITAME DIEVĄ“

Laikraščio “Vakarinė Palanga” žurnalistė Dalia Šimkutė paėmė nuo manęs interviu apie adventą ir Kalėdas.

Šviesiausia metų šventė – Kalėdos – ateina po keturių savaičių advento. Tai vidiniu susikaupimu, laukimu paženklintas laikotarpis. Publicistas Tomas Viluckas primena, kad svarbu nepasimesti prieššventiniame šurmulyje, daugiau laiko skirti pabendrauti su artimaisiais, artimo meilės darbams. O per Kalėdas – nepamiršti už viską padėkoti arčiausiai esantiems bei Dievui.

– Kuo išskirtinis šis pasirengimo Kalėdoms – advento – laikotarpis?

– Pagal šiuo metu vyraujančią krikščionišką tradiciją adventas yra džiugaus laukimo metas. Prieš Velykas – Gavėnios laikotarpiu – akcentuojama atgaila, o advento metu didžiausias dėmesys skiriamas Šventajam Raštui pažinti, pabūti su šeima ir artimaisiais.

Advento kviečia apmąstyti tiesą, kad kaip Kristus atėjo į pasaulį prieš 2 tūkst. metų, taip dabar laukiame jo antrojo atėjimo – grįžimo. Tiek liturgijoje, tiek Šv. Rašto skaitiniuose pabrėžiama, jog Viešpats laikų pabaigoje vėl ateis ir laikas pasibaigs.

– O kokią reikšmę turi advento metu tikinčiajam rekomenduojamas pasninkas, susilaikymas nuo linksmybių?

– Lietuvos vyskupai kiekvieną penktadienį tikinčiųjų prašo susilaikyti nuo mėsos ir iš jos gaminamų valgių. Tačiau pasninko pirminis bruožas – mūsų santykis su artimaisiais, taip pat svarbūs artimo meilės darbai – dalytis tuo, kuo galime, su ko nors stokojančiais. Žmogus klysta galvodamas, jog per adventą nesuvalgęs mėsos, nenuėjęs į kalėdinį vakarėlį yra geras katalikas – ne tai svarbiausia, jis turėtų pastebėti artimo vargą, skausmą. Per adventą neturime liūdėti, tai nėra atgailos laikotarpis. Bet prašoma dvasinio susikaupimo, kad pasirengtume Jėzaus gimimo šventei, daugiau laiko skirtume savo tikėjimui pažinti.

– Ką jums reiškia adventas?

– Man tai apmąstymų metas, kai laukiame Dievo šviesos, tai yra vilties laikas, žvilgsnis į tai, kad ateitis yra Viešpaties rankose, tik reikia juo labiau pasitikėti. Aukščiausiasis žadina viltį mano artimųjų, giminių, bičiulių gyvenime.

– Galbūt šiuo laikmečiu prieššventinis šurmulys užgožia tikrąją laukimo – advento ir jo kulminacijos – Kalėdų prasmę?

– Prekybos centrai pradeda prekiauti įvairiais atributais, žaislais, skleisti šventinę nuotaiką iškart po Vėlinių, tad išties adventas yra užgožiamas šurmulio, išorinio blizgesio. Kita vertus, tas šurmulys yra neišvengiamybė. Pažvelgus į Bibliją, prieš Kristaus gimimą Marija ir Juozapas taip pat neturėjo ramybės – tai buvo bruzdesio laikas – jie turėjo iškeliauti. Esminis dalykas – tame šurmulyje rasti laiko meilei, mylimiems žmonėms. Jeigu jiems ieškai dovanų, tai neturi tapti nervine įtampa, kuri kenktų ir artimiesiems. Pakeisti laiko suvokimą – skirstymą – pagrindinis advento bruožas.

Pastebima, kad dabar Kalėdos tampa atostogomis, vakarėliais. O jos juk yra Jėzaus gimimas, tad jo „dingimas“ iš šios šventės mus skurdina. Kalėdos buvo, yra ir bus šeimos šventė, į kurią susirenka iš įvairių vietų, parvyksta iš kitų šalių šeimos nariai pabūti kartu, padėkoti. Tariame ačiū Dievui už tai, kad atsiuntė į žemę savo Sūnų, dėkojame, kad turime vienas kitą, kad ant mūsų stalo netrūksta gėrybių.

Kalėdų kulminacija – atsigręžimas vienas į kitą, tad buvimas drauge – didžiausia dovana, o ne ta, kuri guli įpakuota po egle. Tegu ir mums šventės tampa galimybe atrasti vienas kitą, pamatyti vienas kitame Dievą. Šiuolaikinėje visuomenėje laikas yra pinigai – visi skuba, lekia, tad pabuvimas su kitu tampa vertybė.

– Kokios jums įsimintiniausios Kalėdos?

– Nuostabiausias dalykas, kai prieš 20 metų įvyko lūžis mano gyvenime – atsivertimas. Iki tol man Kalėdos nieko nereiškė – buvo slogi šventė, o po mano susitikimo su Dievu pirmosios mano krikščioniškos Kalėdos buvo kitokios. Man tai, ką darome prie Kūčių stalo, tie simboliai tapo gyvi, ne vien paviršutiniška tradicija, o galimybė susitikti su Aukščiausiuoju, kitaip matyti pasaulį. Manau, kiekvienam švenčių proga yra parengtos dovanos – iš Dievo ir artimųjų, svarbu, kaip į jas žvelgiame. Kaip ir kiti, mes su šeima taip pat susirenkame prie Kūčių stalo, meldžiamės, skaitome Bibliją, aptariame, kaip praėjo šie metai, dalyvaujame Mišiose.

– Esate sakęs, kad jums atvirukas – brolystės ženklas. Ar juos siunčiate, gaunate?

– Kasmet prieš šventes mūsų šeima siunčia atvirukus tiems, su kuriais nesusitiksime per Kalėdas – draugams, bičiuliams visame pasaulyje. Prisimenu įdomiausią gautą paštu atviruką – iš Indijos, kurį atsiuntė ten viešėję draugai. Ant jo pavaizduota iš džiovintų gėlių lapų sukurta Marija su kūdikėliu Jėzumi. Tai buvo labai gražu, netikėta. Gauname įvairių atvirlaiškių ir iš vienuolynų, kurie taip pat būna labai šilti.

– Ko palinkėtumėte švenčių išvakarėse palangiškiams ar į kurortą atvykusiems svečiams?

– Linkiu gilaus, ne paviršutiniško džiaugsmo – emocijų pliūpsnio, o tokio, kuris padėtų būti kartu, atsigręžti vieniems į kitus, kuris jungia širdis ir sielas.

– Dėkui už pokalbį. Visa ko gražaus linkime ir jums.

 

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes