TARP VILTIES IR GEDULO
Matyti tikrovę kitaip

TARP VILTIES IR GEDULO

Nuo 1941 m. birželio dienų, kai prasidėjo mūsų tautos genocidas jau praslinko 68 metai, tiek laiko pakanka, kad susidarytų erdvė užmarščiai ir nejautrai. Gedėti darosi vis sunkiau, o ir gedinčiųjų pulkas mąžta. Be to, pavojinga yra užsiliūliuoti kančia, ją garbstyti, užsisklęsti gedėjimo kultais. Sustingęs ties praeitimi gedulas kuria efemeriškas nuotaikas, taip palengva praranda nacionalinį mastą ir tampa tik tų mūsų piliečių, kurie buvo tiesiogiai paliesti tremties, diena. Netruks ateiti metas kai trėmimo kataklizmo poveikis gyvenančiai kartai apsiribos vien seneliais.
Visgi apeiti tylomis tremties klausimą, palikti jį vien tremtiniams ir istorikams, apsiriboti žvakučių deginimo, graudžių kalbų sakymo apeigomis reikštų nusižengti tautos sąmonei ir atminčiai. Labiau nei tautos kančios aukštinimo mums reikia giluminio trėmimo fakto ir jo padarinių įvertinimo. Kartais susidaro įspūdis, jog pasitenkiname dainomis, eilėmis bei liūdesio emocijomis, nors trūksta racionalių svarstymų ir net žingsnių.
Niekas neginčys, kad trėmimai tapo tikra katastrofa tautai. Ne tik jos genofondui, bet ir tautinei savimonei ir kultūrai. Turiu omenyje, ne tai, kad Bernardas Brazdžionis JAV turėjo kurti patriotinius eilėraščius, o Marcelijus Martinaitis metaforomis verkė dėl tautos likimo. Aukštosios kultūros nuostoliai menki lyginant su kultūros kaip žmonių gyvensenos būdo įkūnyto materialinės ir dvasinės veiklos produktuose, socialinių normų sistemoje, žmogaus santykyje su kitais žmonėmis, pačiu savimi ir gamta. Pirmiausia tremtis palietė išsilavinusius, pasiturinčius, visuomeniškus piliečius. Be to, ji sudavė stiprų smūgį vyriškajai tautos pusei, juk neturėtume pamiršti, kad to meto mūsų visuomenė buvo itin patriarchalinė. Didžioji dauguma stiprių vyrų buvo išvežti arba žuvo pasipriešinimo judėjime. Sovietinėje visuomenėje dažniausiai išliko konformistai arba ne per stipriausios moralės vyrai. O iš tremties sugrįžo ne vienas dvasiškai palūžęs. Nuo to meto mus augino stiprios moterys, kas sukėlė rimtus padarinius, kurių poveikis jaučiamas iki šiol. Tai tik vienas 1941 m. dramos aspektas, kurio padarytą žalą sunku apskaičiuoti.
Tarp kitų, tai negalima palikti nepaminėjus ideologinės žalos. Ten kur buvo išrauta, išplėšta, išnaikinta okupantai mikliai įdiegė nuostatas, fobijas bei požiūrius, kurie tebėra gajūs. Racionalus protas neranda argumentų kaip tauta, kurios keli šimtai tūkstančių žmonių buvo vienu ar kitu būdu sunaikinti, gali romantizuoti sovietinę praeitį, su nostalgija žvalgytis į Rusiją? Pakanka žvilgterėti pavyzdžiui, į internetinių vartų „Delfi“ lankytojų komentarus, kurie keikia bei niekina viską, kas pilietišką ir tautišką. Tikrai tų komentarų autoriai nėra vyresnio amžiaus žmonės, o tai reiškia, kad mūsų kolektyvinėje sąmonėje bei atmintyje tvyro „baltos dėmės“. Gaila, bet sovietinis tvaikas vis neišsisklaido ir turime konstatuoti, kad egzistuoja visuomenės dalis, kuri stengiasi palaikyti jo gyvybę. Tai, kad mūsų tautinė savimonė dar neatsistačiusi liudija ir emigracijos mastai. Nevertėtų visko versti tik ant sunkios ekonominės bei socialinės padėties, juk yra daugiau kraštų, kurie būdami panašiose socioekonominėse sąlygose nepasiekia tokių emigracijos mastų. Tad esama giluminių pažeidimų (jų kilmę siečiau ir su 1941 m. birželiu) į kurių diagnozę bei šalinimą pakankamai neatsižvelgiama.
Todėl neužtenka gedėti. Kaip ir apsiriboti lokaliu trėmimo fakto vertinimu. Lietuva turi apie trėmimo dramos ir jos pasekmes kalbėti tarptautiniu lygiu. Turime pripažinti, kad situacija tam bent nebuvo (gal nėra) palanki. Visų pirma Rusija laimėjo Antrąjį pasaulinį karą ir Vakarų europiečiai yra linkę nesvarstyti šių klausimų. Komunizmas nors ir bankrutavo tebėra patrauklus. Visuotinai smerkiama Stalino politika, bet ne komunizmas. Kol Europoje komunizmas nėra už įstatymo ribų, tol status quo išliks nepakitęs. Šiame procese Rytų Europos (tame tarpe ir Lietuvos) išgyventa patirtis ir pozicija gali suvaidinti didelį vaidmenį. Kitas aspektas, kad įsiterpti šalia žydų holokausto ir Balkanuose vykusių etninių valymų yra sunku. Lietuvai tapus ES nare atsirado bent galimybė prabilti Europai apie savo istorijos skaudžiausios puslapius.
Kaip ten bebūtų, bet įžvalgūs buvo tie, kurie įvardindami birželio 14 – ąją šalia žodžio „gedulas“ įrašė ir žodį „viltis“. Tad viltis gali tapti tuo tiltu, kuris jungia praeitį ir ateitį. Viltis, kad egzistuoja teisingumas, kad mūsų atmintis išgis.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • zonder

    Sovietmeciu Stalinas visus treme.. bet tik gavus laisve patys issitrememe is Lietuvos..

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes