TARP DVIEJŲ TĖVYNIŲ
Matyti tikrovę kitaip

TARP DVIEJŲ TĖVYNIŲ

Foto: “Bernardinai.lt”

Nacionalinių valstybių kūrimasis XIX a. sutapo su Bažnyčios autoriteto menkimu Vakarų visuomenėje, vyko skausmingas Bažnyčios ir valstybės atsiskyrimas, prasidėjo sekuliarizacijos procesas. Tuo tarpu Lietuvoje kunigai aktyviai dalyvavo jaunos valstybės kūrime, Bažnyčiai teko didelis vaidmuo ir Lietuvos laisvėjimo iš sovietinės okupacijos procese. Visgi Biblija sako, kad „mūsų tėvynė danguje“ (Fil 3, 20). Ar nesama prieštaros tarp to, kad krikščionio tėvynė danguje ir jo gyvenimo žemiškoje tėvynėje, rūpinimosi ja? Kaip suderinti šiuos iš pirmo žvilgsnio skirtingus polius?

‚Jie gyvena ant žemės, tačiau yra Dangaus piliečiai“

Jau pačioje Bažnyčios aušroje matome, kad joje užtenka vietos visiems. Apaštalas Paulius skelbia: „Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats visų Viešpats, turįs turtų visiems, kurie jo šaukiasi“ (Rom 10, 12). Tuo norima pasakyti, kad visi yra Dievo vaikai, o Jis dalija savo malonę atsižvelgdamas ne į tautinę ar rasinę priklausomybę, bet į širdies šauksmą link Jo.

Būtent didžia dalimi apaštalo Pauliaus pozicija lėmė, kad krikščionys netapo uždara žydų sekta, bet atvira visoms tautoms ir įvairiems socialiniams sluoksniams bendruomenė. Šio atvirumo dėka krikščionys niekada neapsiribojo prisirišimu prie konkrečios žemės, tautos. Negana to, Kristaus sekėjas keliauja per šį gyvenimą į dangišką tėvynę, jis yra piligrimas, kaip sakė Bažnyčios Tėvai homo viator – „keliaujantis žmogus“. Biblija kalbėdama apie Abraomą, tuo pačiu įvardija ir šią krikščionio situaciją: „jis laukė miesto su tvirtais pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas būtų Dievas“ (Žyd 11, 10).

Tačiau elgtis pagarbiai savo šalies atžvilgiu yra krikščionio priedermė. Jis negali paniekinti savo prigimties, kultūros, kurioje jis išaugo ir gyvena, savo tėvų kraujo. Tad viena vertus jis yra dangiškos tėvynės gyventojas, kita vertus šios žemės žmogus. Tokią krikščionio būseną puikiai iliustruoja nežinomo II a. autoriaus Laiško Diognetui ištrauka: „Krikščionys nuo kitų žmonių neišsiskiria nei šalimi, nei kalba, nei civiline įstaiga. Jie nėra atsiskyrę ir negyvena tik tam tikruose miestuose, nekalba ypatinga kalba, nepasižymi ypatingu gyvenimo būdu. Jie gyvena graikų ir barbarų miestuose, jie seka šalies tradicijomis apsirengime, maiste ir kituose gyvenimo dalykuose. Tačiau tuo pat metu jų elgsena yra nuostabi ir akivaizdžiai paradoksali. Jie gyvena savo gimtosiose šalyse, tačiau kaip svetimšaliai. Jie dalyvauja visuose dalykuose kaip piliečiai; ir jie kenčia viską kaip svetimšaliai. Kiekviena svetima šalis jiems yra kaip tėvynė, ir kiekviena gimta žemė jiems yra kaip svetima. (…) Jie gyvena ant žemės, tačiau yra Dangaus piliečiai.“ Ko gero, pastarasis sakinys mūsų pasirinkimuose dažnai būna keistai išskaidytas: tai pamirštame, kad esame Dangaus piliečiai, tai, – kad gyvename ant žemės ir turime pasirūpinti ja.

Istorijos Viešpats

Šią paradoksalią situaciją įvairūs šventieji įvairiai vertino. Visi žinome apie karštą Žanos d‘Ark meilę savo tėvynei, kuri jai padėjo tapti šventąja, o, pavyzdžiui, mūsų palaimintasis Jurgis Matulaitis 1926 metais rašė: „Šiandien iš tiesų galiu pasakyti, kad Katalikų Bažnyčia yra vienintelė mano tėvynė, o aš vien tik jos patriotas”. Toks skirtingas žvilgsnis atsiranda dėl skirtingų tarnysčių Bažnyčios kūne. Juk palaimintasis Jurgis buvo vyskupas,o jo pirmoji užduotis buvo rūpintis Bažnyčios, o ne tėvynės gerove. Tuo tarpu šventoji Žana buvo pasaulietė, būtent pasauliečiams Bažnyčia paveda tvarkyti laikinuosius reikalus.

Kažkiek aiškumo mums turėtų įnešti mintis, kurią mėgo kartoti šviesios atminties kunigas Antanas Rubšys: Dievas yra istorijos Viešpats. Jis veikliai įsiterpia į žmonijos istoriją, dalyvauja jos peripetijose. Neveltui Senajame Testamente Dievas yra vadinamas Emanueliu, išvertus iš hebrajų kalbos, tai reiškia „Dievas yra su mumis“. Jis eina su žmogumi šalia jo kaip paslaptingas Pakeleivis pasakojime apie Emauso mokinius. Viešpats yra mūsų istorijoje ir būtent jis bus laikų pabaigoje istorijos Teisėjas, kiek kiekviena tauta atsiliepė į Kūrėjo planą jai. Apreiškimo knygoje Mozės ir Avinėlio giesmeje giedama: „Didingi ir nuostabūs tavo darbai, Viešpatie, visagali Dieve! Teisingi ir tikri tavieji keliai, tautų Valdove! Visos tautos ateis ir šlovindamos puls veidu prieš tave, nes paaiškėjo tavo teisūs sprendimai” (Apr 15, 3- 4).

Tad dalyvavimas tėvynės reikaluose reiškia bendradarbiavimą su Viešpačiu. Kiekvienas, kuris prisideda prie to, kad žmonėms šiame krašte būtų geriau gyventi vykdo Dievo valią.

Sena dorybė

Mūsų svarstymams turėtų pasitarnauti ir viduramžių teologų pamąstymai. Mes prisiminsime garsiausią jų – šv. Tomą Akvinietį. Jis rašė apie vieną dorybę, kuri lotyniškai yra vadinama žodžiu pietas, o lietuviškai ją esame išsivertę kaip „maldingumas“. Tuo tarpu lotynų kalboje šis žodis taip pat apima ir tokias reikšmes kaip „pareigos jausmas“, „meilė“, „pagarba“, „ištikimybė“, „teisingumas“, „gailestis“.

Kalbėdamas apie maldingumo dorybę, šv. Tomas sako, kad ji pasireiškia per pagarbą ir meilę tėvams bei tėvynei. Pirmiausia ji yra nukreipta į tėvo asmenį, kuris yra tartum vaikų egzistavimo pradas, todėl jam derama reikšti išskirtinį paklusnumą ir pagarbą.

Paklusnumas ir pagarba tėvui įpareigoja rodyti pagarbą ir meilę kiekvienam šeimos nariui, todėl lygiai taip pat maldingumo dorybė reiškiasi ir tėvynės atžvilgiu. Pagarba bei klusnumas tėvynei atitinkamai reikalauja pagarbos ir meilės tėvynainiams bei visiems draugiškai nusiteikusiems jų atžvilgiu. Taigi esminiai maldingumo (pietas) dorybės elementai yra pagarba, paklusnumas ir meilė, kuriais yra grindžiami žmogaus santykiai su šeimos nariais bei tėvynainiais. Tad tėvynės meilė nėra kažkoks diskusijų objektas, bet krikščioniui nesvetima dorybė.

Bažnyčia ir tautiškumas

Bažnyčios misija yra eiti į pasaulį ir evangelizuoti tautas bei kultūras. Visgi tai nereiškia, kad tuo ji siekia paminti tautas, jų tautiškumo apraiškas. Ji gerbia kiekvienos tautos savitumą ir papročius. Tai yra vadinama įkultūrinimo procesu. Bažnyčia nekuria kažkokios savo superkultūros, kurią ateidama į kiekvieną tautą atneštų jai. Tautoms Bažnyčia neša Evangeliją, tačiau ji gali atnaujinti ir perkeisti tautiškumo išraiškas pagal Evangelijos reikalavimus. Tuo Evangelija pranoksta konkrečią kultūrą ir išgrynina ją. Kaip tai vyksta?

Pirmiausia Bažnyčia neleidžia susikurti tautinės religijos, tautinės Bažnyčios. Dabar žinoma, kad sovietams okupavus mūsų kraštą, Lietuvos Bažnyčios hierarchams buvo pasiūlyta steigti nacionalinę katalikų Bažnyčią, kuri nebūtų vienybėje su Roma. Vyskupai kategoriškai atmetė tokį variantą, ir užsitraukė represijas. Tai paliudija, kad katalikybė nėra tautinė lietuvių religija, o mūsų tautos pasirinkimas. Ją pasirenkame kaip tiesą, tokią, kokia ji yra. Juolab iš istorijos žinome, kad buvo ir kitų variantų: galėjome būti tiek stačiatikiais, tiek protestantais. Tai rodo, kad katalikais negimstama, bet tampama.

Bažnyčia  tautoje užima ir imuniteto vaidmenį, nes tam tikros tautinės nuostatos gali būti pavojingos, trypiančios žmogaus orumą (prisiminkime nacizmą). Savo ruožtu sveikas tautiškumas gali padėti ir Bažnyčiai atsilaikyti prieš kai kurias sekuliarizacijos įtakas.

Nei viena tauta neturi nuosavo dievo, kuris globotų tik šią tautą. „Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose“ (Ef 4, 6) – teigia apaštalas Paulius. Jis lygiai dosniai laimina visas tautas ir žmones. Tačiau neturėtume pamiršti, kad Tėvynė mums yra Dievo duota, jog rūpindamiesi ja galėtume oriai gyventi.

 

 

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes