T. IR J. VILUCKAI: „DĖKOJAME DIEVUI UŽ NEGALIĄ, PER KURIĄ ESAME KARTU“
Matyti tikrovę kitaip

T. IR J. VILUCKAI: „DĖKOJAME DIEVUI UŽ NEGALIĄ, PER KURIĄ ESAME KARTU“

Šis straipsnis apie mūsų šeimą pasirodė portale “Vakarų Lietuvos medicina”. Jo autorė  Ligita Sinušienė.

Linksmi, laisvi savo laimėje, vienodos šypsenos ir žvilgsniai, kalbantys vienas per kitą – ne tam, kad įrodytų, kurio žodžiai svarbesni, o tam, kad papildytų, patikslintų vienas kitą. Jų kalba tokia vientisa, kad po pokalbio su dviem regis, jog jų buvo vienas. Tokie jie – gražuolė tamsiaplaukė liekna Jolita ir neįgaliojo vežimėlyje sėdintis Tomas. Geriausi draugai jau visą dešimtmetį, vyras ir žmona – septynerius metus.

Susipažino bažnyčios šventoriuje

Pokalbį ir pradedame nuo jų pažinties pradžios. „Susipažinome bažnyčios šventoriuje“, – pradeda Tomas. „Tradicinė tikinčiųjų pažinties vieta“, – nusijuokdama priduria Jolita. Taip vienas per kitą ir kalba visą laiką. Abu lankė skirtingas maldos grupeles, Jolita – abiturientų, bet jos vadovui išsikėlus šie liko, kaip sako Tomas, tartum vaikai be vedlių. Tad po pamaldų pamatęs jauną merginą privažiavęs prie jos ir pakvietęs lankytis kartu jo grupelėje. „Tai buvo 1997-ieji“, – pasireiškia moteriškas dėmesys reikšmingoms datoms. „Nuo pat pradžių tarp mūsų buvo žmogiškas šiltas santykis. Mes daug bendraudavome ir po maldos susirinkimų, jis mane visuomet suprasdavo, vėliau kartu vykdėme krikščioniško atsinaujinimo veiklą“, – prisiminė Jolita.

„Užsimezgė labai stipri bendrystė, dalijomės viskuo, buvome kartu, ir visa tai vedė į meilę, – toliau tęsia Tomas. – Nekėlėme sau jokių tikslų, nežadėjome kurti šeimos – buvome draugai“. Geriausi draugai Jolita ir Tomas išliko ir praėjus septyneriems metams nuo santuokos, bet tada,  sako jauna moteris, draugystę „pavedė Dievui“ – kur jis nuves, ten ir buvo pasirengę eiti, juk jis geriausiai žino.

Santuokai – Dievo ženklai

Abu atvirauja, kad net po ketverių metų draugystės atėjus mintims apie šeimą nesijautę tvirtai. Daugiausia dvejonių kėlusios finansinės problemos ir Tomo sveikatos būklė. Jolita tada dar studijavo, nebuvo galimybių gyventi kartu, t. y. nebuvo nei vietos, nei reikalingos kompensacinės technikos, su kurios pagalba mergina pati pajėgtų Tomą įkelti į neįgaliojo vežimėlį ar iš jo iškelti, ką visą laiką darė Tomo tėvas. „Juk buvo 2000-ieji, Lietuvoje trūko kompensacinės technikos. Žinoma, galima buvo ir nusipirkti keltuvą, bet reikėjo 7 tūkst. litų. Laukėme ženklų iš Dievo, kad išdrįstume eiti į santuoką“, – pasakoja abu.

Ir ženklai atėjo. Pirmasis – draugo skambutis iš Švedijos, kuriuo jis tiesiai šviesiai pasiteiravo: „Sakykite, ko jums reikėtų?“ Taip jauni žmonės įgijo keltuvą. „Pamatėme, kad jau galime ir vieni susitvarkyti, bet tuomet iškilo kitas klausimas – kur gyventi? – toliau dalijasi prisiminimais Jolita. – Buvo ekonominės krizės metas, bet Tomo tėvai sugebėjo parduoti butą ir taip prie nediduko sodo namelio atsirado priestatas. Dabar čia gyvename trys šeimos – ir tėvai, ir Tomo brolis su šeima“.

Pagaliau Tomas išmoko dirbti kompiuteriu, nors šis darbas iš vyro reikalauja didelės kantrybės, pradėjo dirbti žiniasklaidoje, pasipylė vertimai iš prancūzų kalbos. „Pamatėme, kad galima gyventi ne vien tik iš pašalpų“, – kalbėjo Jolita, ne per seniausiai apsigynusi socialinių mokslų daktaro vardą.

Laiminga žmona – ne gailestingoji seselė

Kaip aplinkiniai žiūrėjo į jų santuoką, meilę, draugystę? „Ir tada, ir dabar yra žiūrinčių skeptiškai, net piktai“. Jolita priduria: „Mane vadino gailestingąja sesele, kiti manė, jog elgiuosi visiškai  neracionaliai, tekėdama už Tomo“.

Štai taip beprotiškai įsimylėję ir įsidraugavę gyvena kartu ir dėkoja Dievui už kiekvieną praleistą dieną drauge. Kasdien nemaldauja ir apskritai nemaldauja, kad Kūrėjas tas dienas pailgintų – tiesiog besąlygiškai juo pasitiki. „Malda nėra vien ko nors prašymas – tai visų pirma santykių su Dievu ir žmonėmis stiprinimas, jų pamatymas Dievo šviesoje, – sako Tomas. – O aš nežinau, kiek man dar yra skirta žemėje gyventi“.

Tomo negalia – raumenų atrofija, ir Jolita paprastai paaiškina, kad kol kas ji neprogresuoja, bet kaip bus ateityje, taip pat nėra aišku. Ji sako besivilianti tik vieno, kad Dievas nė viena diena nesumažins jiems skirto malonės saiko. Moteris netgi dėkinga Kūrėjui dėl savo vyro negalios, nes įsitikinusi – kitaip jųdviejų gyvenimo keliai nebūtų susikirtę: „Tomas man brangiausia, ką turiu, o jam – aš. Kai tai supranti, negali nedėkoti Dievui už tai, kas vyksta mūsų gyvenime“.

„Jei ne mano negalia, tikrai būčiau kitoks, – antrina ir Tomas. – Žinoma, negalia nėra gėris, ji apriboja žmogų, bet tuo pat metu atveria ir kitas galimybes. Mane tokį Dievas pasirinko, kad per mano negalią parodytų save ir kad pamatyčiau, jog kūno negalia negali sutrukdyti išsipildyti mano svajonėms – turėti žmoną, draugę“.

Tikėjimas – tik ėjimas

Be klausimų ir atsakymų akivaizdu – Viluckai stiprybės semiasi iš Dievo. Pradedam kalbėtis apie dvasinių ieškojimų pradžią. „Abu esame konvertitai – anksčiau netikėję Dievu, o paskui atsivertę, – sako Tomas. –Aš absoliučiai neigiau Dievo egzistavimą, maniau, kad mano negalia – ženklas, kad Dievo nėra. Jei jau yra kančia, vadinasi, Dievo nėra. Bet vieno spiritizmo seanso metu susidūriau su antgamtiniu pasauliu (čia abu tuoj paaiškina, jog spiritizmas – akivaizdus blogis, ir po jo Tomui teko šauktis Dievo atgailos). Taip, pirmiausia suvokęs egzistuojant kitokį pasaulį, suvokiau egzistuojant ir Dievą. Tam padėjo ir Biblijos studijavimas, bažnyčia. Kiekvienas privalome susitikti su Dievu asmeniškai, priimti jį kaip gyvą, veikiantį asmenį. Jis žmogaus gyvenime neturi būti vien tik idėja, o konkretus asmuo“.

Jolita už naujai atskleistą krikščioniškos bažnyčios veidą dėkoja jaunam kunigui Rolandui Karpavičiui, dėsčiusiam katalikų tikybą jai besimokant dvyliktoje klasėje. „Jis degė meile Dievui, žmonėms, mus ir pakvietė į jaunimo maldos grupelę. Po šimtų gautų atsakymų naujai atradau Kristų, nors dar dešimt metų vyko ieškojimai: ar tikėti protinga? Supama nekrikščioniškos aplinkos buvau balta varna ir namuose, paskui – ir studijuodama. Vis dėlto atradau ramybę Jėzuje – jis mano Viešpats, jis mane veda. Nuolat matau to vedimo ženklus savo gyvenime, bet, aišku, neužmiegu“.

Jos mintis papildo Tomas, su šypsena prisiminęs vieną pranciškonų vienuolių aiškinimą, kas yra tikėjimas: „Tikėjimas – tik ėjimas, kuris ir atspindi krikščionybės esmę, kad mes einame į galutinį tikslą. Parklumpi, bet pakyli ir vėl eini, jis veda ir šviesoje, ir tamsoje, kaip sakoma Dovydo psalmėje: „Nors einu per tamsiausią slėnį, aš nebijosiu, nes Tu su manimi“.

„Mano gyvenimui tikėjimas suteikia stabilumo, jaučiuosi tvirta, tartum vertikalė, nukreipta į dangų – blaškymos yra gerokai mažiau, tikėjimas padeda nepalūžti“, – sako Jolita.

Ieškantys Dievo Jį suranda

Kalbėdami apie tai, ką jiems reiškia Dievas, abu su apmaudu pripažįsta, jog tenka su liūdesiu matyti, kaip krikščioniškoji bažnyčia ar patys tikintieji, tapę pernelyg fariziejiškais, atstumia kitus nuo Dievo. Viluckų pastebėjimu, bažnyčia pradeda užsiimti moraliniųvertybių perteikimu, pamiršdama svarbiausia – Kristų. „Prisiklausę mokymų žmonės sako, kad ir be bažnyčios, ir be Dievo gali gyventi moraliai, ir išeina, – kalba Jolita. – Žmonės ieško neinstitucinio dvasingumo, nes krikščioniškoje aplinkoje neradę to, ko jiems reikia, kažkuo siekia užpildyti atsiradusį vakuumą. Ir tada pasineria į vis populiarėjančius ezoterinius mokymus, Rytų filosofiją“.

Dar vieną dažną blogybę Tomas įžvelgia, kaip pats sako, kone kiekviename dvasiniame vadove – per didelį kategoriškumą. Vyras tikina retai sutinkąs dvasininkus, kurie neduotų konkrečių nurodymų, kas galima ir ko ne tikinčiajam: „Žmogus įspraudžiamas į kultūrinį getą – rengtis galima tik taip, o ne kitaip, filmus galima žiūrėti tik krikščioniškus, muzika – tik bažnytinė, jei rokas – tik krikščioniškas, ir panašiai. Tarytum išoriniais veiksmais žmogus gali tapti labai gražus ir geras krikščionis“. Palaikydama vyro mintis Jolita įterpia Evangelijos žodžius: „Jėzus yra pasakęs, kad tai, kas eina iš širdies ir iš burnos, tai suteršia žmogų, o ne tai, kas ateina iš išorės“.

„Ieškodami dvasinių tiesų, bet nusivylę krikščionių bažnyčia, žmonės iš įvairių religijų pasirenka tai to, tai ano – susikuria sinkretinį dvasingumą, arba paprastais žodžiais tariant – mišrainę. Tai rodo, kad mes nebeturime savo šaknų, – tęsia Tomas. – O nuolat valgant mišrainę galima ir apsinuodyti. Vis dėlto mes niekam nebrukame savo tikėjimo – esame įsitikinę, kad ieškantys Dievo jį vis tiek suranda“.


Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • kukulis

    Tegul Dievas laimina jūsų šeimą!

    • Tomas

      ačiū.

  • k.

    Mūsų meilė irgi tokia pat graži. Pasigyriau 🙂

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes