SVEIKI GYVI, ANGLIKONAI!
Matyti tikrovę kitaip

SVEIKI GYVI, ANGLIKONAI!

Šiomis dienomis krikščioniško pasaulio dėmesys sutelktas į katalikų ir anglikonų santykių procesus. Nors Lietuvoje anglikonų reikia ieškoti su žiburiu, tačiau pažvelgti į tai, kas jaudina milijonus krikščionių, būtina, nes šie procesai ilgalaikėje perspektyvoje gali teigiamai paveikti ekumeninį dialogą, įvairių bažnyčių ir bendruomenių raidą bei pačią katalikybę.

Be abejo, kalbama apie Vatikano sprendimą atverti Katalikų Bažnyčios vartus tradiciniams anglikonams, kurie nepripažįsta Lambetho konferencijoje priimtų sprendimų dėl moterų šventinimo vyskupėmis ir piktinasi galimybėmis homoseksualams konsekruotis vyskupais. Ši situacija brendo seniai, tačiau Vatikanas delsė, nes nenorėjo, kad skuboti žingsniai sužlugdytų ekumeninį dialogą su anglikonų Bendryste. Bendras Kenterberio arkivyskupo Rowano Williamso ir Vestminsterio arkivyskupo Vincento Nicholso pareiškimas tik patvirtino, kad šis delsimas pasiteisino.

Viena vertus, ši tradicinių anglikonų ir katalikybės sąjunga akivaizdžiai demonstruoja, kad bažnyčių pataikavimas politinei konjunktūrai veda prie naujų susiskaldymų. Ortodokso krikščionims nevalia dėl menamos pažangos aukoti Biblijos ištarų ir tūkstantmetės tradicijos, kaip tai vyksta Anglikonų Bažnyčioje. Taip įžeidžiamas žmonių tikėjimas, griaunama vertybių sistema, o Evangelija netenka savo sūrumo. Lieka atviras klausimas, ar tokie sprendimai laimi žmones Evangelijai, ar priešingai juos priverčia į Bažnyčią žvelgti tik kaip į vieną iš politinių ir socialinių institucijų, kurios, nors ir verčiasi per galvą, bet vis vien nekelia pasitikėjimo nūdienos žmogui. Kita vertus, skilimas anglikonų Bendrystėje tapo postūmiu intensyvinti skirtingų krikščioniškų tradicijų dialogą, ieškoti išeičių iš sunkios padėties, pagaliau ortodoksinių pažiūrų krikščionims glaustis vieniems prie kitų, kad nebūtų nuplauti sekuliarizacijos bangos.

Šiuo žingsniu katalikai kitiems krikščionims pateikia savo kelią, kaip krikščionių vienybės vizija galėtų atrodyti praktiškai. Jos esmė – krikščionių vienybė yra pagarba teologinėms, liturginėms, bendruomeninės tvarkos skirtybėms. Kitaip tariant, krikščionių vienybė nereiškia savo tapatybės atsisakymo. Juk atkurdami vienybę su Katalikų Bažnyčia anglikonai išlaikys savo dvasinį ir liturginį anglikoniškąjį paveldą. Žinoma, egzistuoja sąlyga, kad toji tapatybė nebuvo ir nėra konstruojama ant kitų tradicijų neigimo. Pavyzdžiui, anglikonai neneigė popiežystės, kas katalikams yra vienas iš jų tapatybės bruožų, tad Romos vyskupo primato pripažinimas nereiškė savo tapatybės išsižadėjimo.

Šioje perspektyvoje itin įdomiai atrodo ir katalikų pozicija. Pagal rengiamą apaštališkąją konstituciją, kuri pradės anglikonų ir katalikų vienijimosi procesą, teks taisyti Katalikų Bažnyčios kanonų teisę, o kas ypač reikšminga, praplėsti liturginio suvokimo ribas. Ne veltui The Wall Street Journal apžvalgininkas Francis X. Rocca popiežių Benediktą XVI pavadino „liturginiu pliuralistu“. Juk užsimezgus bendrystės ryšiams tarp katalikų ir anglikonų Katalikų Bažnyčioje atsirado dar vienas oficialus ritas – anglikoniškas. Tai reikšminga ir tuo, kad šio rito šaknys – protestantiškos. Katalikų Bažnyčioje ir anksčiau egzistavo įvairių liturginių tradicijų (kaip antai koptų, sirų, armėnų, maronitų), kurių kilmė siekia antikinę krikščionybę, tačiau šis atvejis išsiskiria tuo, kad kalbame apie protestantišką tradiciją, kuri tampa integralia katalikiškos dievogarbos dalimi.

Popiežių „liturginiu pliuralistu“ daro ne tik anglikoniškos liturgijos pripažinimas. Prisiminkime, kad jis reabilitavo tridentines Mišias, kurios, pavyzdžiui, Romos Šv. Petro bazilikoje nebuvo švenčiamos net keturis dešimtmečius. Ir ne vien tai. Štai Afrikos žemyne formuojasi itin savita liturginė kultūra, kuriai būdinga šokio, judesio, nevaržomo džiaugsmo išraiška. Charizminėse bendruomenėse (ypač Lotynų Amerikoje, Filipinuose) masiškai plinta Mišios, kuriose vyksta šlovinimas kalbomis (glosolalia), gydymo maldos, pamokslavimas „jėga“. Visų šių procesų nestabdo budri Vatikano kongregacijų akis, tad kalbos, kad esą popiežius į Bažnyčios gyvenseną sugražins unifikuotą liturgiją yra paprasčiausios spekuliacijos.

Kitas dalykas, kad numatoma apie 1000 kunigų atėjimas į katalikiško klero gretas, kurių didžioji dauguma yra vedę. Šis jų statusas išliks. Tai kelia iššūkių katalikiškam kunigystės suvokimui, kuriame ypatingą vietą užima celibatas. Kol kas Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas kardinolas Williamas Levada paaiškino, kad egzistuoja skirtumas tarp anglikono vyro, kuris buvo pašauktas tarnauti savo Bažnyčios tradicijoje ir kataliko, kuris žinojo apie celibato sąlygą prieš apsispręsdamas už kunigystę. Šis paaiškinimas priimtinas nūdien, tačiau žvelgiant į ateitį mažai abejonių, kad šis klausimas kils visu rimtumu.

Akivaizdu, kad ateinančių anglikonų skaičius nėra įspūdingas (prognozėse dažniausiai minimas skaičius – pusė milijono), bet jis yra vilties ženklas, jog ekumeninė užduotis yra įmanoma. Todėl viltingai sakome: sveiki gyvi, anglikonai!

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • Erikas – ateistas

    Tomas rašo: “Be abejo, kalbama apie Vatikano sprendimą atverti Katalikų Bažnyčios vartus tradiciniams anglikonams, kurie nepripažįsta Lambetho konferencijoje priimtų sprendimų dėl moterų šventinimo vyskupėmis ir piktinasi galimybėmis homoseksualams konsekruotis vyskupais”

    Išversiu į lietuvių kalbą ką tai reiškia : SVEIKI ATVYKĘ, HOMOFOBAI !!!

  • J.

    dar tegul kokių kietakakčių ultrakonservatyvių radikalų prisijungia- KB nieko neišloš tuo, nes turint omeny, kad bukai kietakaktiškos hegemoninės ‘vertybės’ atgyveno, ir visas pasaulis jau nebepradės suktis tokiu ritmu, kaip bebūtų gaila tokiems konservatoriams, taip tvirtindama ir konservatyvindama save KB tik sukels didelės dalies savo tikinčiųjų pasipiktinimą, taip sudarydama sąlygas tik dar vienai schizmai, ir visi jos bandymai susivienyti nueis šuniui ant uodegos. Nes pernelyg daug yra žmonių, net pačios KB aktyvių narių, kurie diskriminaciją lyties ir lytinės orientacijos pagrindu (ir bet kokiu kitokiu “prigimtiniu” pagrindu)laiko prieštaraujančiu pagrindinei Evangelijos žiniai, nusižengiančiu vienam svarbiausių-artimo meilės įsakymui, o ciniškai juokingus ir pilnus loginių bei teologinių prieštaravimų tos diskriminacijos pateisinimus- smegenų pudrinimu ir vaikų užbovyjimu spalvotais cukriniais čiulpinukais, kad nereiktų jiems duoti duonos (kurią geriau pasilaikyti sau- galingiesiems, kad ir toliau išlaikyti sau naudingą žemišką galią). Vis mažiau lieka tokių, kurie mano, kad KB nedaro klaidų, kad popiežius neklysta, kad tokia diskriminacija- ne nuodėmė. Kaip sunku galingiesiems susitaikti su tuo, kad šalią jų yra kiti, kad jie irgi matomi ir girdimi!!! Jie netgi bando pasmerkti įvairovės buvimą pasaulyje- jiems atrodo baisus įžeidimas, kad šalia katalikybės egzistuoja kitos religijos ir tikėjimai, kad šiuolaikinis žmogus gyvena supamas informacijos apie galybę įvairių religijų, tikėjimų, vertybinių sistemų, vien kad jis mato kitą pasaulio pusę, kad šiuolaikinis žmogus renkasi religiją ir tikėjimą, o ne religija ar tikėjimas jį (t.y. kad religijos nepavyksta paveldėti, nes žmogus negyvena kaime, atskirtas nuo pasaulio, pažinodamas tik katalikybę ir savo kaimo kleboną, apie visa kita neturėdamas jokios info- jis gyvena įvairovės apsuptyje). Kiek juokingų, besibaisinčių įvairovės egzistavimu, jos matomumu, ir galimybe ją pažinti, rašinių yra prirašyta konservatyvių krikščionių!!! Kai kurie jų širsta tik dėl to, kad dabartiniame pasaulyje atsirado gaimybė turėti ryšį su kitokiais, sumažinti geografinius atstumus, pažinti ir būti empatiškiems. Įsivaizduojat- KB taip nevertina Kristaus ir katalikybės, netgi krikščionybės, kad ji tokiama daugiakultūriniame, įvairovės kontekste jaučiasi preke, ant turgaus prekystalio, kur ji guli tarp kitų prekių, bijodama konkurencijos- bijodama, kad žmogus pasirinks ne ją, ir smerkdama vien galimybę rinktis- vien tokias sąlygas, kur visos religijos ir vertybinės sistemos matomos kaip ant delno su visomis savo klaidomis, klystkeliais, tiesomis ir neteisybėmis su realia savo istorija… Ne be reikalo yra toks pasipiktinimas globalizacija KB.. Jei ji tikėtų, kad turi kažką vertingo ir gražaus, kad jos tiesos vienintelės tikros- ji nebijotų konkurencijos, ir kitokių egzistavimo šalia, nes žinotų, kad Kristus ir KB yra tikriausi, galiausiai, ji neturėtų pernelyg didelio poreikio pritraukti veidmainiškas, vien malonumų besivaikančias mases, nes bažnyčia yra mažoji kaimenė, o Kristaus kelias- siaurasis- todėl jai nekeltų baimės ir isterijų globalizacija ir multikultūriškumas, nes Kristaus avys Jį pažįsta ir seka, o visi kiti- tėra KB žemiškos galios kaupimui..

    Dabartinis Ratzingerio bandymas naikinti Vatikano II dvasią ir imti vėl konservatyvinti bažnyčią vienijantis su visais kitais ultrakonservatoriais (lefevrininkais, anglikonais) yra labai neapgalvotas ir pernelyg radikalus žingsnis- nes yra teorijų, sakančių, jog sistema išnyksta ar ištirpsta aplinkoje tada, kai ji pernelyg skiriasi nuo tos aplinkos (neturi dialogo su ja, radikaliai atsiriboja visomis vertybėmis, gyvenimo būdu), tiek kai ji perelyg susitapatina su aplinka, ir praranda savitumą, skiriančius ją nuo pasaulio bruožus. Šiuo atveju popiežius, siekdamas konservatyvumo bet kokia kaina, ir nesiorientuodamas kontekste, tik dar sykį suskaldys bažnyčią, nes yra perdaug tokių, kurie nepritaria minėtų formų diskriminacijai, kuri pagal daugumos visuomenės vertybes laikoma nusikalstama ir teisėtai baudžiama valstybės.

  • J.

    Taigi, pačios bažnyčios viduje yra parako statinė, kuri anksčiau ar vėliau sprogs, ir atskils nuo bažnyčios tie, kurie neįžiūri Kristaus mokyme pagrindo tokioms diekriminacijoms.. Jų jau pernelyg daug- jie atskils, ir atsiras dar viena bažnyčia..

  • J.

    Aš KB esu tik iš nacionalinės tradicijos (man konfesija apskritai nelabai ką reiškia- svarbu, tik kad krikščionybė)- todėl rinksiuosi tą konfesiją, kurios elgesys, doktrina, mokymas man atrodo arčiau Kristaus logikos, neprieštarauja pagrindinei Evangelijos žiniai, Kristaus mokymo esmei, neturi dvigubų standartų, dviprasmybių,pagal kurių buvimą paprastai identifikuojamas melas.. Ir jei KB ir toliau eis tokiu keliu kaip dabar- keisiu konfesiją- neketinu veidmainiauti, ir priimti tai, kuo netikiu, nes bažnyčia ne pažinčių klubas ir ne užklasinės veiklos būrelis, ne savaitgalio pasikultūrinimas, ir ne spektaklis. Daugelis tikinčiųjų, kaip pastebiu, į ją ateina ne dėl pačios tiesos ar ne dėl to, kad tiki ja, o dėl žemiškų žmogiškumo, meilės, šilumos draugiškumo, asmeninio pripažinimo poreikių- ir jiems tas pats, koks Dievas stovi viso to centre- jiems ten gali stovėti bet koks stabas, ar net pats velnias- jie viskam paklus ir su viskuo sutiks, net jei tai prieštarautų jų moralės suvokimui, sąžinei, būtų brutalu ir alogiška- tik dėl žemiško bendruomenės poreikio- bendruomenės, kurią gali suteikti bet kuri sekta. Tai yra stabmeldystė, ir aš neketinu prie jos prisijungti. Todėl jau pradedu ieškoti konfesijos, kurios mokymas man atrodytų panašiausias į Kristaus mokymą, adekvatus Evangelijos žiniai, neprieštaraujantis Dievo įsakymams, neturintis dviprasmybių, dvigubų standartų.. Ir tik nereik sakyti, kad kiekvienas renkas tik tą, kas jam hedonistiškai patogu- juk susižavėdamas Kristumi, Jo mokymu, atsakydamas į Jo kvietimą žmogus JAU renkas tai, kas JAM PAČIAM vienaip ar kitaip patinka (t.y. malonu moraliai, ir priimtina moraliai bei dvasiškai.). Todėl rinktis tikėjimą (o ne jį paveldėti) nereiškia nekelti reikalavimų sau, ar oportunistiškai pataikauti momentinėms nuotaikoms ir silpnybėms, keisti savo pasirinkimus dėl hedonistinių motyvų.. O dėl kokių motyvų kiekvienas keičia savo įsitikinimus, ar tikėjimą, tik jis pats geriausiai žino, todėl kiekvienas toks žingsnis nebūtiai turi būti laikomas “pataikavimu savo įgeidžiams” ir atsisakymu vertybių.

  • Na, aš gal taip nesikarščiuočiau ir neišsiplėsčiau, kaip ankstesnė komentatorė, bet ir man panašus klausimas kyla: aš kažkaip maniau, kad Bažnyčia laiko nuodėme homoseksualius SANTYKIUS, o ne patį homoseksualumą. Kas tuomet blogai su homoseksualiu vyskupu, jei jis laikosi celibato?
    O dėl moterų kunigių – manau, ta diskusija turės prasidėti, tik ji nėra išsprendžiama greitai ir vienareikšmiškai. Kai studijavau Anglijoje, kartais tyčia eidavau į anglikonų bažnyčia, kur šv. Mišias laikydavo moteris. Ir visai neblogai laikydavo, ir pamokslai jos būdavo įdomūs, bet aš ten eidavau iš smalsumo ir egzotikos, ir taip to egzotikos jausmo ir neatsikračiau. O aš juk – jaunas ir lankstus žmogus, manau, vyresnis ne tik stebėtųsi, bet ir piktintųsi vien todėl, kad tai labai neįprasta. Ir kol moterys kunigės kels tokius jausmus, jos negalės atlikti tikrosios savo pareigos, ne dėl savo kaltės, o dėl savo tikinčiųjų nuostatų ir požiūrių, kurių net ir labai stengiantis sunku atsikratyti. Tad šioje diskusijoje svarbios ne tik kokios nors lygios teisės ar socialiniai vaidmenys, bet ir subtilesni dalykai.
    Tomai, ar esama kokio nors esminio, teologinio teiginio, dėl kurio moterys negali būti kunigėmis? Kažkaip maniau, kad ypač po Vatikano II susirinkimo pradėta daugiau dėmesio skirti moterų vaidmeniui Bažnyčioje…

  • J.

    Karščiuotis ir išsiplėsti būtina, kad pažadinti bažnyčią iš letargo. O jei ji ir toliau principingai neprabus, imtis priemonių palaikyti savo tikėjimą Dievu kitomis priemonėmis nei priklausymas katalikų bažnyčiai. Geriau karščiuotis, negu būti nei šaltu nei karštu. Ir išsiplėsti, negu abejingai tylėti. O “teologinių” priežasčių dėl ko moterys negali būti kunigėmis patriarchalai visada atras, nes jie bibliją linkę interpretuoti egoistine- patriarchaline maniera, pritaikyta jų pačio grobuoniškam, žemiškam patogumui ir puikybei patenkinti.

    Čia yra krikščionių -feminisčių puslapis, ir jos turi kitokias tekstų interpretacijas.
    http://christianfeminism.wordpress.com/

    Krikščionys už biblinę lygybę:
    http://www.equalitycentral.com/index.php?pager=history.html

    Gaila, kad LT nieko panašaus nėra, bet reikia įkurti ar inicijuoti atsitradimą, nes atsibodo veidmainiauti, apsimetant, kad aš tikiu diskriminuojančiu Dievu, diskriminuoti linkusiomis, brutaliomis bibl. tekstų interpretacijomis ir jų dvigubų standartų morale, jos dieviškumu.

    O vat kai kurie konservatoriai irgi, atseit sugalvojo perrašyti bibliją- nes ji jiems pasirodė pernelyg liberalus kūrinys:
    http://apostaze.blogspot.com/2009/10/conservapedia-kurejai-isvalys-biblija.html

  • Matote, mūsų požiūriai mažumėlę skiriasi. Aš neįžiūriu Bažnyčioje letargo, priešingai, matau nuolatines pastangas reaguoti į pasaulio tikrovę, bet ramiai ir apgalvotai. Ir neįžvelgiu joje nieko egoistinio, patriarchalinio, nei dvigubų standartų ir kitų baisybių, kuriomis ją kaltinate. Konservatyvumas nėra koks nors principinis blogis, tai – sąmoninga ir normali laikysena, turinti tikrai ne daugiau trūkumų, negu kraštutinis liberalizmas ir tolerancija viskam, išskyrus kitokią nuomonę. Todėl man būtų įdomūs ramūs, argumentuoti atsakymai į klausimus, kuriuos iškėliau ankstesniame komentare (pageidautina išmanančio žmogaus), o piktintis ir karščiuotis aš neturiu jokio noro. Ir taip, jeigu Katalikų bažnyčia jums nepriimtina, tiesiog rinkitės kitą, niekas jūsų nelaiko.

  • J.

    Neįžvelgiate, nes turite tik vienpusę informaciją, ir tik fasadinę jos pusę. Aš, aišku ne Kristus, bet reikėjo Kristui pasiūlyti nesikarščiuoti, kai Jis išvartė stalus šventykloje- stalus, kurie konservatyviai, tradiciškai ir teisėtai ten stovėjo. O tolerancija galioja tik tiems, kas patys yra tolerantiški ir įsiklausantys- o KB moterų atžvilgiu yra piktybiška ir atsaini, popiežiai atvirai drebia jog dialogo su moterimis nebus, neatsakinėja į argumentuotus laiškus, klausimus, dokumentuose, skirtuose moterų problemoms paliekama gausybė loginių klaidų ir nesueinančių galų, ir net į geranoriškas pastabas nereaguojama. Jau vien ko vertas nesusipratimas apie vadinamą moters genijų- kuris nurodo, kad vyrai turi teisę mažiau aukotis dėl savo artimo, mažiau jį mylėti, būti mažiau gailestingi, negyventi (arba nevisiškai gyventi)dėl kito (suprask, gyventi dėl savęs?- labai krikščioniška nuostata:)). Ar Kristus kur nors paminėjo, kad kai kuriems krikščionims leistina mažiau laikytis dešimties Dievo įsakymo, moralės normaų, artimo meilės įstatymo.. Ar buvo kur nors nurodyta, kad krikščioniška moralė yra reliatyvi, priklausanti nuo kokių nors aplinkybių, nuo lyties.. Pagal popiežių aplinkraščius išeina, jog motrs pašaukimas apskritai yra būti moralesne už vyrą, labiau mylinčia artimą, labiau besiaukojančia- t.y. išeina, jog panašesne į Kristų- vadinasi geresnės už vyrus- tačiau gerbtitnos ne labiau (o turint omeny realias bažnyčios nuostatas moterų atžvilgiu- mažiau),tačiau pats Kristus niekur nenurodė dvigubų moralės standartų, bet pagal tokius bažnyčios dokumentus tie dvigubi standartai susidaro. Aš pati kažkada irgi buvau tokia kaip tamsta, ir mąsčiau taip pat, ir buvau tokia pat rami- netgi gindavau KB kai ją puldavo, pati susilaukdama aršių reakcijų, prieš savo tėvų valią buvau įstojusi į katalikišką mokyklą, vedina tik tikėjimo ,bet geriau pažinus KB ydingą, nemokantį savęs pagrįsti mokymą – vieni pabunda iš letargo, o kiti taip ir lieka naiviame, jokio pagrindo neturinčiame pasitikėjime bažnyčios hierarchų neklystamumu. Ką jūs matote (kaip sakote pastangas kažkokias)- yra diplomatija, dabar ne tie laikai, kad eitų į kryžiaus karus ar su tankais prie tv bokšto- dabar susidorojimas rafinuotas būna, kad aplinkiniams nerėžtų akies, todėl jūs ir nematote tikrovės, o matote tik “geranoriškas pastangas”. Sakote nematote patriarchalizmo.. nagi nagi… Mums bažnyčios socialinį mokymą univere dėstė kunigai- ir jie neslėpdami sakė, kad tik patriarchalinė šeima yra bažnyčios idealas, ir kad katalikų bažnyčia visais laikais nenuilstamai mokė, jog būtų gerai, kad moterys uždirbtų mažiau nei vyrai..(paskutinis sakinys- citata iš paskaitos). Čia, kas?- ne patriarchalizmas?- egalitarizmas nori pasakyti? Toks jis (aklas lojalumas ir naivumas)būna tik tiems, kurie niekada neieškojo tiesos ir moralės, o ieškojo bendruomenės, bendravimo ir žmogiškos meilės bažnyčioje, kuriuos į ją atvedė ne Dievas, ne susižavėjimas jo asmeniu, ar morale, o noras pasijusti reikšmingais,išskirtiniais – tačiau tam nereikia Kristaus -tą duoda bet kokia sekta. O tie visi ala teologiniai argumentai seniai visiems žinomi ir išsemti, išdėstyti KB dokumentuose, esančiuose internete. Yra ir oponuojančių tam teologų, išmanančių tuos atseit teologinius motyvus, kaip sakote, bet kaip matau, tamstai reikia tik apologetikos, nes priklausymas konservatyviai daugumai suteikia moralinio saugumo jausmą. O KB yra mizoginiškos nuostatos, ir yra abejingumas jų buvimui bažnyčioje- kas pasireiškia piktybišku nepagrindimu loginių nesutapimų, atvirai išsakomu neketinimu vesti dialogo, abejingumu atviriems mizoginiškiems pareiškimams bažnyčioje (kai nusižengimai kitų visuom. grupių, ne moterų atžvilgiu netoleruojami taip lengvai). Jei culiganas eidamas gatve mane užkabina dėl rasės, lyties, o dos spalvos, aš nesilaikau tolerancijos, o apsiginu neitin tolerantiškomis priemonėmis,nes tolerancija galioja tik tolerantiškiems. Aš jokiu būdu ne už absoliučią toleranciją bet kokioms elgesio apraiškoms.

  • J.

    O letargas (moterų ignoravimas)būtent yra- letargas- ne tik tada, kai nepastebima ar nieko nedaroma, bet ir kai bandoma apsimesti, kad daroma, idant nieko realiai nedaryti, ir palaikyti esamą situaciją. Vatikano II šį tą davė, bet moterų nužmoginimo esmę- paliko- paliko pačias tokio blogio šaknis, pagrindinę mintį.

  • J.

    Bet kas nenori matyti, tas ir nematys, taip katais patogiau -nematai, ir širdies neskauda, ir galvos nereikia sukti, sėdi sau kur sėdi, ir mėgaujiesi opijumi. Geriau einu Vėlinėms ruoštis:)

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes