SVAJOTI APIE LIETUVĄ
Matyti tikrovę kitaip

SVAJOTI APIE LIETUVĄ

Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio jubiliejus neturėtų būti tik retrospektyvus žvilgsnis į praeitį. Nepakanka vien apmąstyti praeities įvykius, daug svarbiau yra suvokti, ką jie byloja nūdienai ir kaip paveikia ją.
Palikdami nuošalyje istorikų diskusijas, kur tiksliai buvo nukankintas šv. Brunonas, galime sakyti, kad jis, būdamas susijęs su mūsų kraštu, paliko čia tikėjimo sėklą, kurią palaistė savo krauju. Todėl, švęsdami Evangelijos žinios tūkstantmetei Lietuvai jubiliejų, turėtume klausti, kokie vaisiai subrendo šiame krašte, kokia Lietuva pasitiko savo tūkstantmetį?
Visų pirma turėtume džiaugtis ir didžiuotis, kad Lietuvos vardo paminėjimo jubiliejų mūsų šalis pasitinka būdama valstybė. Juk valstybingumas yra aukščiausia tautos brandos išraiška ir būtent jis yra vertybė, kurią turėtume saugoti bei puoselėti, nes tauta valstybingumu įgauna savo konkretumą. Daugybė gausesnių nei lietuviai etnosų neturi savo valstybės, tad mes turime rimtą pagrindą didžiuotis savo valstybingumu.
Todėl pagrindinių tūkstantmečio renginių sutelkimas į liepos 6-osios šventę, kai minime Valstybės dieną, yra logiškas. Ši diena mums skelbia, kad prasidėjo procesas, kurį galėtume pavadinti “nuo barbariškų genčių prie tautos”, atsirado embrioninė tautinės savimonės užuomazga, kuriai buvo lemta tapti valstybe. Sąsajos tarp Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio ir Mindaugo karūnavimo šventės yra svarbios, nes jos leidžia prabilti apie mūsų krašto krikščioniškas šaknis.
Krikščioniškojo pasaulio įžengimas į baltų žemes reiškė, kad žmonėms prie Baltijos yra lemta patirti stiprią prasminę transformaciją, suvokti save naujame kontekste. Būtent po šv. Brunono Kverfurtiečio misijos Mindaugo karūnavimas tapo Lietuvos krikščionėjimo pradžia, pradžia proceso, kuris ilgainiui trūkinėdavo, bet dabar turi puikias galimybes plėtotis.
Lietuva, būdama globalaus pasaulio dalis, neišvengiamai stojasi į kryžkelę, kokius orientyrus šiame pasaulyje pasirinkti. Tad krikščioniškasis požiūris į daugybę visuomenę kamuojančių problemų galėtų tapti tuo atsaku, kurio ieškoma, kai prabylama apie “vertybių krizės” purtomą nūdienos Lietuvą. Čia neturima omenyje, kad Lietuva taptų krikščioniška valstybe, nes šalies Konstitucija garantuoja valstybės ir Bažnyčios atskyrimą, tačiau krikščioniškasis požiūris į šeimą, socialines problemas, bendrabūvį, asmenį gali būti tuo gelbėjimosi inkaru, kuris padėtų rasti atramos tašką šiandienos pervartose.
Simboliška, kad tūkstantmečio jubiliejaus metais mūsų valstybės gyvenime įvyko svarbių pokyčių. Po truputį krašte sklaidosi sovietinės praeities tvaikas, pastebimos pastangos silpninti oligarchų įtaką ir belieka tikėtis, kad sunkmetis taps dar viena proga Lietuvai atsinaujinti. Pagaliau reikšmingas ženklas ir tai, kad savo tūkstantmečio proga Lietuva išsirinko naują šalies vadovą. Greitai prisieksianti Dalia Grybauskaitė yra pirmoji mūsų istorijoje moteris, stosianti prie valstybės vairo.
Atrodytų, kad antras Lietuvos tūkstantmetis prasidės tikrai naujai. Tačiau tūkstantmetis nėra magiškas skaičius, kuriam stuktelėjus taptume kitokie. Niekur nedings mūsų visuomenę, bendruomenes, valstybę kamuojančios problemos. Lietuvai dar reikia tapti teisine valstybe, kurioje viešpatauja teisingumas, o ne teisėjų klanai ar kieno nors nuomonė, solidaria visuomene, kurioje svarbiausi yra paprasto piliečio, o ne galingųjų interesai, bendruomene, kurioje tariamasi, diskutuojama, kaip drauge gyventi, o ne vienašališkai nusprendžiama.
Paprasčiausiai norėtųsi, kad prasmingas tūkstantmečio šventimas galėtų priminti, kur vertėtų ieškoti savo šaknų, vertybinės atsvaros, bei paskatinti mus visus prisiimti atsakomybę už šį mažą žemės lopinėlį, vadinamą Lietuva, jos atnaujinimą ir ateitį. Pagaliau mūsų tūkstantmečio jubiliejus yra proga bent kartą liautis keiktis ir burnoti, bet pasvajoti apie Lietuvą. Kitokią Lietuvą.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • “Sąsajos tarp Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio ir Mindaugo karūnavimo šventės yra svarbios, nes jos leidžia prabilti apie mūsų krašto krikščioniškas šaknis.”

    Kokios krikščioniškosios šaknys! Dauguma lietuvių buvo apkrikštyti priverstinai o ir valdovai apsikrikštijo tik siekdami politinių tikslų, širdyje tikėdami savo tikraisiais dievais. Taip pat “krikščionizacijos” laikotarpiu buvo naikinami lietuvių šventosios vietos, kirsdinamos Šventosios giraitės, taip siekiant sunaikinti senąsias vertybes. Dabartiniai krikščionys, kai būtų deginamos bažnyčios sukeltų didžiausius pasaulinio mąsto skandalus, o ką tuomet galėjo padaryti mūsų proproprotėviai? O gi nieko, tik bėgti ir slapstytis nuo negailestingo persekiojimo. Ir tai “Dievo žodis”? Nemanau..

    Šį Lietuvos tūkstantmetį švenčiu, kaip senųjų lietuvių stiprybės ir tvirto stiprumo savo tikėjimu simbolį.

  • Visų pirma pagoniškos religijos yra pasmerktos išnykti, nes yra ne intelektualios, lokalios, negerbia asmens.
    Pagonybė nėra jokia vertybė, o lietuviškos jos restauracijos atrodo apgailėtinai, nes nėra informacijos(senovės lietuviai neturėjo raštijos, todėl neliko šventraščių, apeigų aprašų).

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes